Eglė Nemunaitė. Iš knygos „Naikintos bet nenugalėtos kartos kelias“

Ona Gorodeckienė-Jaskelevičiūtė (slapyvardis – Eglė Nemunaitė) 1926-05-04 – 2016-07-22

                      Minint birželio 14-ąją – Gedulo ir vilties dieną norisi prisiminti mūsų kraštietę,  politinę kalinę ir poetę Eglę Nemunaitę.  Šių metų gegužės 4 dieną Onai Anetai Jaskelevičiūtei-Gorodeckienei (Eglei Nemunaitei) būtų sukakę 95 metai. Gimė ji 1926 m. gegužės 4 d. Merkinėje. Apie save, gyvenimą Merkinėje ji pasakojo 2006 metais išleistoje prisiminimų ir kūrybos knygoje apie Taišetlageriečius „Naikintos, bet nenugalėtos tautos kelias“(2006) : „Mano dešimtmetė vaikystė – pati gražiausia gėlė, žydėjusi prie Nemuno ir Merkio santakos Merkinėje, Varėnos raj. Ją laistė šilti lietūs, siūravo drungni vėjai, brandindami ir nuostabiausią širdies liepsną – neužgesintą meilę Gėrio daigui. Gal todėl ir būties problemas bandžiau spręsti labai anksti, kiek save pamenu. Pirmosios knygos, kurias perskaičiau, buvo V. Krėvės „Dainavos šalies senų žmonių padavimai“ ir Vydūno „Sigutė“, gulėjusi mūsų etažerėje.“

                      Merkinę paliko 1936 metais. Mokėsi 4-iose gimnazijose: Alytaus , Marijampolės, Vilniaus Vytauto Didžiojo ir Vilniaus III , kurią baigė 1944 metais. 1945 m. įstojo į Vilniaus universitetą, Istorijos-filosofijos fakultetą studijuoti lituanistikos. Universitete baigė tik tris kursus, nes 1950 m.  buvo suimta už pagalbą nepažįstamam jaunuoliui  (sužeisto partizano slaugymą Vilniaus mieste)  ir nuteista 10-čiai metų. Taip pradėjo gyvenimo mokyklą Taišeto spec. lageriuose ir Intoje. Taišeto lageriuose plito rankraštiniai Eglės Nemunaitės eilėraščių rinkiniai „Vidunakčio gūdy“ (1954), „Tėvynės ašaros“ (1955), ji– viena iš Intos tremtinių rankraštinės poezijos antologijos „Saulėtekio link“ (1956) autorių.[1] Apie pasirinktą slapyvardį O. Gorodeckienė-Jaskelevičiūtė rašė: „Eglės Nemunaitės slapyvardį pasirinkau, brisdama per Sibiro platybes, nenujausdama, kad gims panašiu vardu „Nemuno“ žurnalas, o aš kaip iš pasakos „Eglė – žalčių karalienė“ turėsiu tris sūnus ir vieną dukterį.“[2]

                      1956 m. grįžo į Vilnių ir tęsė mokslus Universitete, 1958 m. baigė studijas. Ilgą laiką gyveno ir dirbo Grigiškėse.  Grigiškių mokykloje įkūrė lietuviškas klases, dėstė lietuvių kalbą, vėliau – vokiečių kalbą. Neakivaizdiniu būdu 1969 m. baigė Kijeve germanistiką. Rašė žiniaskalidai – „Lietuvos rytui“, „Vilčiai“, „Caritui“, „Vorutai“, „XXI amžiui“ ir kitiems – straipsnius apie Bernardą Brazdžionį, Vydūną, Montessori vaikų auklėjimo metodus . Dalyvavo Rericho, Vydūno ir  Montessori draugijų veiklose. Apie tai ji pasakoja  jau minėtoje knygoje „Naikintos, bet nenugalėtos tautos kelias“ : „Dabar dirbu kitame pamėgtame kultūros bare. Trejus metus buvau Vydūno draugijos vicepirmininke, tokias pačias pareigas tebeturiu pedagoginėje Montessori draugijoje, priklausau N.K. Rericho ir M.K. Čiurlionio draugijoms. Esu parašiusi straipsnių Vydūno ideologijos ir kita tematika, yra atspausdintų ir eilėraščių, dalyvavau dviejose poezijos antologijose. Ypatingas dvi dovanas 1992 m. gavau iš poeto B. Brazdžionio už straipsnį ir jo jubiliejinio vakaro kartu su užjūrio rašytoja Ale Rūta organizavimą Vilniaus Verkių rūmuose“ (p. 103).

                      Poezija spausdinta antologijose „Benamiai“ (1989), „Tremtinio Lietuva“(1990), „Ašara Dievo aky“ (2008), periodikoje.

                      Mirė 2016 m. liepos 22 d.

                      Daugiau informacijos apie Oną-Anetą Gorodeckienę-Jaskelevičiūtę, kitiems, jau gal daugumoje  žinomą pagal slapyvardį kaip Eglė Nemunaitė, galima rasti Varėnos viešojoje bibliotekoje. Čia yra parengtas segtuvas ir literatūros sąrašas apie Eglės Nemunaitės kūrybą ir gyvenimą.

Literatūra:

[1] Vytautas Rakauskas Nemunaitė Eglė // Lietuvių literatūros enciklopedija, 2001.-  p. 354

[2] Ona Aneta Jaskelevičiūtė-Gorodeckienė// Benamiai: Intos tremtinių poezija, 1989.- p. 189