Ilgametė Trakų istorijos muziejaus darbuotoja šių metų sausio viduryje atsisveikino su muziejumi, kuriame išdirbo 35-erius metus. Artėjant Tarptautinei muziejų dienai, kreipiamės į Ireną Senulienę – 2008 metų muziejininkę – prašydami papasakoti apie darbą Trakų istorijos muziejuje.
Bario pilies (Italija) delegacija Trakų Salos pilyje, pasirašius bendradarbiavimo sutartį, 2006 07 29
V. Neliubino nuotr.
Irena Senulienė dailininko Stasio Eidrigevičiaus plakatų parodoje „Laurų vainikas“, Trakų Salos pilis, 2016 08 05
K. Barišausko nuotr.
Pirmiausiai norime paprašyti papasakoti apie save. Kiek žinome, Jūsų mama Anastazija Juchnevičienė daug metų dirbo Trakų spaustuvėje. regis, esate tikra trakiškė?
Taip, gimiau, dirbau ir gyvenu Trakuose. Esu tikra trakiškė ir mano gyvenimas nuo pat gimimo sukosi Trakų senamiestyje, istorinėje aplinkoje. Man gimus, tėvai nuomojo butą dabartinėje Karaimų gatvėje, vėliau gyvenome Vytauto gatvės pradžioje stovinčiame name. Mano mama daugiau nei dvidešimt metų dirbo linotipininke ir raidžių rinkėja Trakų spaustuvėje, kuri tuomet buvo Vytauto gatvėje (dabar skveras priešais rajono savivaldybės pastatą). Dar yra likę keli medžiai, augę spaustuvės kieme. Spaustuvėje nuo 1962 m. buvo spausdinamas rajoninis laikraštis „Spartuolis“ lietuvių, lenkų ir rusų kalbomis. Vaikystėje aš dažnai nubėgdavau pas mamą į darbą ir laukdavau momento, kai galėsiu prisėsti prie linotipo klaviatūros surinkti matricos eilutę, o, svarbiausia, pamatyti ją išlietą. Darbo sąlygos spaustuvėje buvo kenksmingos sveikatai ir tai sutrumpino mamos gyvenimą, sulaukusi 62 metų, 2001 m. ji iškeliavo Anapilin.
Baigėte vidurinę mokyklą ir įstojote į Vilniaus universitetą studijuoti istoriją?
Kadangi vaikystė prabėgo žaidžiant Pusiasalio pilies griuvėsiuose ir gretimuose kiemuose, o vidurinėje mokykloje turėjau nuostabų ir mokėjusį sudominti istorijos mokslu mokytoją Gediminą Mickonį (1948–2012), tad 1979 m., Vilniaus universitetui švenčiant 400-ies metų jubiliejų, įstojau į Istorijos fakultetą. Studijuojant istoriją, pasirinkau archeologijos specializaciją.
Kaip vis dėlto atsiradote Trakų istorijos muziejuje? Kokie keliai atvedė čia?
Studijų metais ištekėjau, gimė dukra Ieva, dairiausi darbo gimtajame mieste, tad mano dėstytojas archeologas Aleksejus Luchtanas pasiūlė rašyti diplominį darbą tema „Trakų istorijos muziejaus archeologiniai fondai“. Tuomet ir susipažinau su muziejaus direktore Irena Misiūniene (1932– 2007), nepaprastai mylėjusią savo darbą ir muziejų, besirūpinančią Salos pilies vakarinių kazematų atstatymu, muziejaus perkėlimu į naujas patalpas Pusiasalio pilyje. Direktorė maloniai leido man susipažinti su archeologine medžiaga, saugoma muziejuje, o vyriausioji fondų saugotoja Judita Tenešienė (1938–2011) ir muziejininkė Vlada Zaleckienė maloniai perteikė pirmąsias darbo fonduose patirtis. Dabar net sunku įsivaizduoti, kad didžioji dalis muziejaus fondų ir visi darbuotojai tilpo dviejų aukštų pastate (dab. Karaimų g. 22, S. Šapšalo karaimų tautos muziejus). Visi – ir muziejininkai, ir fondų skyrius, ir buhalterija – dirbo trijuose kabinetuose, susispaudę, bet buvo linksmi, nuoširdūs ir draugiški. Apsigyniau diplominį darbą, baigiau universitetą ir 1985 m. rugsėjo pradžioje pradėjau dirbti Trakų istorijos muziejuje.
Su kolegėmis ant tilto priešais Salos pilį, 1992 05 22. Iš kairės: Trakų istorijos muziejaus muziejininkė S. Pak, I. Senulienė, vyr. fondų saugotoja E. Puleikienė
A. Stanišausko nuotr.
Pirmieji darbai muziejuje buvo susiję su archeologija: 1986 m. vadovavau archeologinėms ekspedicijoms, kurių metu reikėjo patikrinti pilkapius suardytuose Varliškių ir Padvariškių pilkapynuose Trakų rajone. Tai buvo įdomi darbo patirtis, o rasti tyrinėjimų metu radiniai: ginklų, darbo įrankių, raitelio ir žirgo aprangos fragmentai, keramikos dirbinių fragmentai papildė Trakų istorijos muziejaus archeologijos fondus. Smagu žinoti, kad muziejaus fonduose, kuriais rūpinausi nuo 1993 iki 2020 m., liko jau istorija tapę ir archeologijos mokslinius tyrimus papildę eksponatai.
Trakų istorijos muziejaus pašto atidarymas Salos pilyje, 1994 06 06. Iš kairės: kasininkė R. Gurskaitė, muziejaus direktorius V. Poviliūnas, vyr. fondų saugotoja I. Senulienė, Lankytojų aptarnavimo skyriaus vedėja B. Balčytienė
A. Stanišausko nuotr.
Gal galėtumėte papasakoti apie muziejaus leidybinį darbą? Buvo išleista nemažai knygų, gal galėtumėte jas įvardinti, papasakoti procesą ir kitus niuansus?
Muziejaus leidiniai, publikacijos, kita žiniasklaidoje atspindėta įstaigos veikla, dešimtmečiais besitęsiantis kultūros reiškinys, reikšmingas muziejaus rinkinių tyrimų rezultatas – išleista daugiau kaip 50 įvairių leidinių. Tad išvardinti visų šį kartą neįmanoma, tad paminėsiu tik kelias muziejaus leidybos kryptis ir papasakosiu, kaip prasidėjo ir plėtėsi muziejaus leidybinė veikla, kurią teko keliolika metų kuruoti.
Leidyba, užimanti svarbią vietą organizuojant muziejaus veiklą, suaktyvėjo ruošiantis minėti muziejaus veiklos 50-metį, t. y. nuo 1998 m., kai prasidėjo aktyvi komunikacija su lankytojais. Viena iš komunikacijos formų – įvairios muziejaus parodos, kurių pagrindinis tikslas – rodyti. Antroji – publikacijos, jų esmė aiškinti, interpretuoti. Norėdami pristatyti visuomenei laikinąsias parodas, muziejaus direktoriaus Virgilijaus Poviliūno iniciatyva, nusprendėme leisti parodų katalogus, gausiai iliustruotus, su aiškiais papildomais tekstais apie eksponuojamas muziejines vertybes, jų sukūrimo istoriją. Neretai tekstai ar jų santraukos leidiniuose buvo pateikiamos ir anglų ar kuria kita kalba. Katalogai atitiko parodos pavadinimą, pavyzdžiui, 1998 m. paroda, skirta Lietuvos Nepriklausomybės 80-mečiui, organizuota kartu su nacionaliniu M. K. Čiurlionio dailės muziejumi, ir parodos katalogas „Lietuvos heraldikos raida“ (sudarytojai Virgilijus Poviliūnas ir Stasys Sajauskas). Pirmieji parodų katalogai buvo kuklūs, nedideli, minkštais viršeliais.
Be parodų katalogų, muziejus kasmet leisdavo populiarius reklaminius, informacinius, turinčius įvairią formą ir skirtus plačiajai visuomenei leidinius, dažniausiai tai – parodų plakatai, lankstinukai, brošiūros, atvirukai, skirtukai. 2008-aisiais, minint muziejaus 60-ies metų jubiliejų, buvo išleistas pirmasis kietais viršeliais katalogas „Trakų istorijos muziejus“ (I. Senulienė, V. Poviliūnas), skirtas muziejaus istorijai ir dirbusių muziejininkų atminimui. Muziejus atkreipė į save dėmesį, gausiai iliustruotame leidinyje pirmą kartą plačiajai visuomenei pristatydamas muziejaus rinkinius, kuriuose saugomos unikalios muziejinės vertybės, turinčios archeologinę, istorinę, meninę, kultūrinę vertę.
Sukaupta patirtis sąlygojo kokybiškus pastarųjų metų muziejininkų leidinius tiek poligrafine išvaizda, tiek turiniu, tiek ir apimtimi. Muziejus tapo tarsi maža leidykla, su gera komanda, kuruojančia ir vykdančia leidybos projekto etapus. Įvairių skyrių muziejaus darbuotojai vykdė informacijos paieškas, fotografavimo, tekstų rinkimo darbus. Leidinio sudarytojas rūpinosi maketavimo, redagavimo, dizaino darbais, rėmėjų ir finansavimo paieška.
Nuo 2009 m. muziejus pradėjo leisti profesinius, mokslinius leidinius, kuriuose visuomenei išsamiai pristatė muziejaus rinkinius, ne tik eksponuojamus parodose ar ekspozicinėse erdvėse, bet ir saugomus muziejaus saugyklose, taip pradėta leidinių serija „Muziejaus rinkiniai“, kurios pirmoji knyga – „Pinigų lobiai“ (2009, V. Poviliūnas). Devintoji šios serijos knyga – „Iš Kalėdų eglutės žaisliukų istorijos“ (I. Senulienė, A. Zmejevskienė), prie kurios dar dirbau kaip sudarytoja, buvo išleista 2019 m. pabaigoje. Visa kalėdinių žaisliukų raida ir kaita atspindėta šiame leidinyje, kuris pristato architekto Gintauto Vyšniausko (1958–2016) ir jo sutuoktinės, žurnalistės Editos Mildažytės kalėdinių eglutės žaisliukų ir papuošimų kolekciją (1 253 kalėdiniai papuošimai), kurią gerbiama Edita padovanojo Trakų istorijos muziejui 2019-ųjų pavasarį. Kalėdų išvakarėse Salos pilyje buvo atidaryta to paties pavadinimo paroda, kurios rengimo darbus kuravau, kaip gyvenimas vėliau parodė, tapo ne tik gražiu metų veiklos užbaigimo akcentu, tačiau ir paskutine mano rengta paroda muziejuje.
Muziejuje, vadovaujant V. Poviliūnui, susiformavo tradicija organizuoti įvairias temines parodas, kurios buvo papildomos istorijos ir kultūros vertybėmis iš privačių kolekcijų, skirta bendradarbiavimui su Lietuvos kolekcininkais. Pirmieji leidiniai – „Piniginiai lydiniai Stasio Žukausko kolekcijoje“ (2011, S. Žukauskas), „Lietuvos bažnyčios regalijos. Ženklai ir žmonės XIX–XX a.“ (2012, V. Kavaliauskas), o 2014 m. pradėta leisti nauja leidinių serija „Spectaculo et collectio“. Pirmasis šios serijos leidinys „Lietuva Sebastiano Münsterio „Kosmografijoje“ 1544–1628 m.“ (2014, A. Muzikevičius), septintasis – „Stiklindėtės ir druskinės iš Gražinos ir Stasio Žukauskų kolekcijos“ (2018, V. Poviliūnas, S. Žukauskas). Norėdami pristatyti visuomenei savo nuolatines ekspozicijas, 2013 m. pradėjome leisti ekspozicijų vadovus iš leidinių serijos „Muziejaus ekspozicijos“. Yra išleisti „Sakralinio meno ekspozicijos vadovas“ (2013, V. Poviliūnas, I. Senulienė, O. Ševeliov) lietuvių, lenkų ir anglų kalbomis bei „Medininkų pilies ekspozicijos vadovas“ (2015, V. Poviliūnas, I. Senulienė, O. Ševeliov) lietuvių, lenkų, anglų ir rusų kalbomis.
Įvairūs muziejaus leidiniai – tai priemonės, kuriomis kreipėmės į visuomenę, suteikėme žmonėms galimybę susipažinti su muziejaus sukauptais turtais, net nelankant muziejaus. Iki 2019 m. pabaigos muziejus vykdė tęstinį projektą „Muziejus laikraštyje“, kurį man teko garbė kuruoti 12 metų ir būti atsakinga už leidinių sudarymą 10 metų. Projektas buvo pradėtas jubiliejiniais – 2008-aisiais, kai muziejus minėjo 60-uosius veiklos metus ir per tą laiką buvo išleisti 5 leidiniai – straipsnių rinkiniai. Kiekvienas atskiras leidinys apimdavo dviejų metų publikuotus muziejaus darbuotojų parašytus straipsnius apie rinkiniuose saugomus įdomius ir unikalius eksponatus, atspindinčius svarbius Trakų žemės ir Lietuvos istoriją, įsigytus naujus eksponatus, supažindinti su jų įsigijimo istorija. Muziejui pasirašius sutartį su leidyklos „Voruta“ vyr. redaktoriumi Juozu Vercinkevičiumi, straipsniai kiekvieną savaitę 2008–2019 m. buvo publikuojami laikraštyje „Trakų žemė“, kas dvi savaites laikraštyje „Voruta“, 2010–2015 m. projekte dalyvavo laikraštis „Galvė“, o nuo 2012 m. – „Elektrėnų žinios“ (direktorė-redaktorė Silvija Bielskienė). Straipsniai ir eksponatų vaizdai buvo talpinami ir muziejaus svetainėje www.trakaimuziejus.lt. Kiekvieną penktadienį muziejaus darbuotojai pristatydavo eksponatus ir lankytojai galėjo apžiūrėti juos specialiai įrengtoje vitrinoje Sakralinio meno ekspozicijoje, buvusio Dominikonų vienuolyno koplyčioje. Vykdydami šį projektą, muziejininkai pristatė svarbiausias savo veiklas – kaupimą, saugojimą, tyrinėjimą ir populiarinimą – ir suteikė galimybę lankytojams gauti išsamios informacijos apie daugiau kaip 1 800 muziejaus rinkiniuose saugomų unikalių muziejinių vertybių.
Tad apibendrinant daugiau nei 20 metų vykdytą muziejaus leidybinę veiklą, galima džiaugtis, kad plisdami visuomenėje muziejaus leidiniai atlieka ne tik lankytojų informavimo, bet ir reprezentavimo funkciją, padeda kurti muziejaus įvaizdį, tinkamai atspindėti jo veiklą, muziejininkų tyrinėjimus, žinias.
Nuo 1993 iki 2019 m. Trakų istorijos muziejui vadovavo Virgilijus Poviliūnas. Gal galite prisiminti svarbiausias veiklos sritis, parodas, renginius, kurie tuo metu vyko muziejuje?
Atnaujintos Karaimų etnografinės parodos atidarymas, minint karaimų bei totorių įsikūrimo Trakuose ir Lietuvoje 600-ąsias metines, 1997 06 27. Iš kairės: Kultūros vertybių apsaugos departamento (dabar – Kultūros paveldo departamentas) prie LR kultūros ministerijos direktorius, kultūros viceministras N. Puteikis, Trakų istorijos muziejaus direktorius V. Poviliūnas, Tautinių mažumų departamento prie LR Vyriausybės direktorius R. Matuzas, Trakų istorijos muziejaus vyr. fondų saugotoja I. Senulienė, LR nepaprastoji ir įgaliotoji ambasadorė Turkijoje dr. H. Kobeckaitė, kultūros ministras S. Šaltenis, karaimų religinės bendruomenės pirmininkas M. Firkovičius, kultūros ministerijos Muziejų skyriaus specialistas R. Senapėdis
V. Neliubino nuotr.
Šiandien Trakų istorijos muziejus skaičiuoja daugiau kaip septynis dešimtmečius, o paskutiniuosius dvidešimt šešerius metus iki 2019 m. kovo mėnesio muziejui vadovavo Virgilijus Poviliūnas. Prieš tris dešimtmečius sąvokos muziejų vadyba ar muziejaus vadybininkas skambėjo, švelniai tariant, neįprastai. Tuomet buvo šlovinamas mokslinis darbuotojas, o šiandien vadybininkas. Turint omenyje mokslinius muziejaus uždavinius sunkiai įsivaizduojama buvo idėja populiarinti muziejų pasitelkiant patrauklią vietą, reklamą, viešuosius ryšius, vaizdžiai suvokiamą pristatymą. Ir visa tai nebuvo įvardijama kaip vadyba. Lankytojui muziejus suvokiamas kaip lankytina vieta, o muziejaus direktoriui V. Poviliūnui, jo komandai teko rūpintis tokiomis muziejaus funkcijomis kaip naujų vertybių įsigijimas, eksponavimas, restauravimas, mokslinis tyrinėjimas, saugojimas, pastatų priežiūra. Per ketvirtį amžiaus Trakų istorijos muziejus tapo reikšminga Lietuvos kultūrinio turizmo dalimi, kurioje ir toliau svarbiausią reprezentacinę vietą užima Salos pilis, pritraukianti kasmet vis daugiau lankytojų. 2018 m. muziejų ir jo padalinius aplankė daugiau kaip 380 tūkst. lankytojų.
Muziejus ženkliai išsiplėtė, išaugo nuo vienos pilies iki trijų – dvi pilys: Pusiasalio ir Salos Trakuose bei trečia Medininkuose. Manau, kad įvertinus gebėjimus vadovauti, valdyti finansinius išteklius, juos pritraukti, muziejaus direktoriui V. Poviliūnui 2004 m. buvo perduota Medininkų pilis ir patikėta ją atstatyti bei pritaikyti turizmo reikmėms. 2012 m. rudenį Medininkų pilyje atstatytame penkių aukštų donžone įvyko keturių ekspozicijos salių atidarymas. Tais pačiais metais, baigus vykdyti 2010–2012 m. Trakų Pusiasalio pilies pritaikymo turizmo reikmėms projektą, ES lėšomis renovuotas Dominikonų vienuolynas ir atnaujinta Sakralinio meno ekspozicija. 2018 m. parengtas ir pradėtas vykdyti investicinis projektas „Trakų Pusiasalio pilies aktualizavimas“. Kad šie vykdyti projektai buvo sėkmingi, liudija vienas iš daugelio apdovanojimų – 2018 m. Trakų rajono savivaldybės įteiktas Kunigaikščio Vytauto Didžiojo I laipsnio ženklas bei diplomas už įvairiapusę ir subalansuotą turizmo paslaugų plėtrą.
Apie tai, kaip muziejus išaugo, liudija ir padidėjęs beveik dvigubai sukauptų muziejinių vertybių skaičius muziejaus rinkiniuose (2018 m. pasiekė per 400 tūkst. eksponatų), plėtėsi bendradarbiavimas ne tik su Lietuvos muziejais bei kolekcininkais, bet ir ilgametis tarptautinis bendradarbiavimas su užsienio muziejais, kitomis organizacijomis (Trakų istorijos muziejus nuo 1994 m. yra tarptautinės Pilių ir muziejų aplink Baltijos jūrą asociacijos narys), organizuojami tradiciniais tapę renginiai, tarptautiniai projektai. Kaip tai buvo pasiekta, pasibaigus kadencijai 2019 m., geriausiai galėtų papasakoti Virgilijus Poviliūnas.
Kolegos, muziejų partnerių direktoriai, iš kairės: Kvydzino pilies vedėjas Janusz Cygański ir Malborko pilies-muziejaus direktorius Mariusz Mierzwiński (Lenkija), Nacionalinio LDK valdovų rūmų muziejaus direktorius Vydas Dolinskas ir Trakų istorijos muziejaus direktorius Virgilijus Poviliūnas, Vilnius, 2013 07 27
Nuotr. iš asmeninio archyvo
Ko norėtumėte palinkėti Trakų istorijos muziejui artėjančios Tarptautinės muziejų dienos proga?
Koks yra Trakų istorijos muziejus šiandien, kokios jo veiklos, mato ir žino daugelis, kas aktyviai domisi ir stebi jo pokyčius.
Muziejų samprata kinta, muziejaus erdvės tampa kultūrinės ir socialinės komunikacijos vieta. Pasak Trakų istorijos muziejaus tarybos nario, Vilniaus universiteto profesoriaus Rimvydo Laužiko, muziejai kuria praeities įkvėptus produktus, veikiančius šių dienų kultūroje. Tačiau tai nėra pasakojimas apie praeitį. Jie tik susiję su praeitimi, bet yra visiškai šiuolaikinis kultūros gaminys. Kartu tai posūkis nuo faktų ir žinių perdavimo visuomenės ugdymo link. O aš, kaip tradicinio muziejaus šalininkė, noriu palinkėti, kad Trakų istorijos muziejuje – mūzų buveinėje, viešpatautų istorijos mūza Klio, o muziejininkams linkiu istorijos klodų tyrinėjimo džiaugsmo.
Dėkojame už pokalbį.
Kalbėjosi Jolanta ZAKAREVIČIŪTĖ
