Stebuklai vyko ir vyksta ne tik kažkur toli, bet ir čia pat, šalia mūsų. Tik ar mes apie juos žinome, ar pastebime, ar susimąstome, kokia mums parodyta Dievo malonė? Kazokiškių bažnyčia man artima. Ypač artima. Joje nuo XIX a. pradžios tuokėsi, krikštijo savo vaikus, iš čia į paskutinę kelionę buvo palydimos kelios kartos Čiuladų giminės, tarp jų ir dinastinių miškininkų, iš kurių paskutinis jos atstovas Jonas Čiulada ir jo žmona Marijona tapo mano uošviais – jų vienintelė duktė Aldona ištekėjo už manęs Kazokiškių bažnyčioje, būsimos žmonos parapijoje, turėjo būti ir mūsų šliūbas, tačiau sunerimta ar nugirdus bloga ausis, kad tarybinis studentas su „ideologinio fronto“ tarnautoja (bibliotekininke) tuokiasi bažnyčioje, tais ateizacijos laikais tai buvo netoleruotina, smerktina. Todėl slaptai tuokėmės kaimyninės parapijos Vievio bažnyčioje, kur mažiau Čiuladų pažįstamų. Po kelerių metų irgi slaptai, palaukėmis, pakrūmėmis krikštatėviai – žmonos dėdė ir dėdienė Karpavičiai, nunešė mudviejų sūnų Saulių krikštyti, o mes, kad atsitiktinai sutikti žmonės neįtartų, jog tai mūsų kūdikis, ėjome už kokių šimto metrų iš paskos. Sūnų krikštijo garsus teologas kun. Česlovas Kavaliauskas. Krikšto liudijimą išrašė lotynų kalba. Atsargumo dėlei, kad ne kiekvienas suprastų, kas parašyta. Norilsko kalinys žinojo, ką daro…
Kazokiškių Švč. Mergelės Marijos Nugalėtojos bažnyčia iš paukščio skrydžio
Martyno Džiaugio nuotr.
Kad Kazokiškių bažnyčioje esantis Švč. Mergelės Marijos paveikslas stebuklingas, tai parapijiečiams žinoma nuo neatmenamų laikų. Tai buvo perduodama iš kartos į kartą. Tai buvo nuolat kartojama per įvairias iškilmes, per kiekvienas pamaldas. Tai žinojo ne tik vietos parapijiečiai, bet ir iš toliau… O kokie atlaidai! Geras susisiekimas – vos keli kilometrai nuo Vievio geležinkelio stoties, nuo Vilniaus-Kauno automagistralės. Tačiau konkrečiai – kas kokius stebuklus patyrė, kada, ar jie kur nors užfiksuoti dokumentuose, ar paliudyti, – to niekas negalėjo pasakyti. Stebuklus patyrę žmonės nebuvo įvardijami!
Ir štai žinia – parapijos administratorius kun. Alfonsas Kelmelis, tvarkydamas bažnyčios archyvą, rado jame 300 metų saugotą rankraštį – Kazokiškių Švč. Mergelės Marijos Nugalėtojos stebuklų knygą. Kad ji ligi šiol išliko – tai ar ne stebuklas, dar vienas šios bažnyčios istorijoje?! Juk per Kazokiškių bažnyčią, parapiją per tiek šimtmečių praėjo daugybė karų, audrų, visokių nelaimių, pagaliau ir oro poveikis darė savo – drėkino, džiovino, vėl drėkino. Išvien. Vis po truputį alindami, blukindami popierių, įrašus. Bet knyga atsilaikė! Vos vienas kitas žodis liko neįskaityti. Tačiau kas nors šiek tiek dirbęs bažnyčių archyvuose, tas žino, kad jų seni rankraščių tekstai be galo sunkiai įveikiami. Nemokantiems lenkų, lotynų, rusų kalbų ten nėra kas veikti, o ir mokantiems nelengva iššifruoti… Reikalingos stiprios mokslinės pajėgos, o norint parengti knygą – be dvasinių ir fizinių jėgų, dar reikia ir pinigų. Ir nemažai.
Dabar jau visa tai išspręsta, padaryta. Turime knygą „Kazokiškių Marija – Dievo malonės pilnoji“. Ją išleido „Vorutos“ leidykla (Viešosios įstaigos „Vorutos“ fondo steigėjas, leidėjas ir vyriausiasis redaktorius Juozas Vercinkevičius). Knygos anotacija tokia: „Šiame leidinyje pateikiamas rankraštinis XVIII a. Kazokiškių Švč. Mergelės Marijos stebuklų knygos tekstas lenkų ir lotynų kalbomis, dr. Justinos Prusinovskos, Jolantos Jurkūnaitės ir Karolio Tumelio parengtas vertimas į lietuvių kalbą ir įžanginis menotyrininkės, monografijos „Atvaizdo gyvastis: Švč. Mergelės Marijos stebuklingųjų atvaizdų patirtis Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje XVII-XVIII a.“ autorės dr. Tojanos Račiūnaitės straipsnis“. Knygos redaktorė Irma Stadalnykaitė. Puikus dizainas (UAB „Aktin“). Finansiniai rėmėjai Kultūros paveldo departamentas prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos ir Elektrėnų savivaldybė. Išleista Kazokiškių Švč. Mergelės Marijos Nugalėtojos parapijos užsakymu. Tiražas – 1000 egz.
…“Rankraštinė 1700-1784 m. Kazokiškių bažnyčios Švč. Mergelės Marijos stebuklų knyga – unikalus mūsų raštijos, kultūros ir dvasinio gyvenimo istorijos paminklas“, – rašo knygos įžangoje dr.T. Račiūnaitė. – „…Tai labai specifinė nūdienos gyvenime jau nebefunkcionuojanti raštija“.
Aprašyti 148 stebuklai, įvykę per 84 metus. Tai asmeninio pobūdžio patirti stebuklai: pasveikimai nuo įvairių ligų, pagalbos nelaimėse, susigrąžinti pavogti daiktai, pagalba skendimo akivaizdoje ir t.t. Pavyzdžiui: „Ona Kristupienė Bijukienė iš Vievio prieš keturias savaites prarado regėjimą. Kai pasiaukojo stebuklais išgarsėjusiam Kazokiškių Švenčiausiosios Mergelės paveikslui, 1700 metų birželio 24 dieną atėjo paaukoti savo voto, atliko išpažintį, priėmė Komuniją, visiškai praregėjo ir visiškai pasveiko. 1701 metų gruodžio 27 dieną apie šią malonę, duodama priesaiką, visiems žmonėms viešai liudijo Kazokiškių bažnyčioje“ (p.31). Arba toks liudijimas: „1778 metų birželio 7 d. Anupras Savanavičius iš Pabaisko parapijos, Mikačių malūnininkas, duodamas priesaiką liudijo stebuklą. Plaukė luotu per Žirnajų ežerą ir buvo bangos išmestas iš luoto. Paskutinės gyvenimo akimirkos metu, neturėdamas vilčių dėl pagalbos, nes buvo tik pats vienas, niekas jo nematė (…) Pradėjo šauktis Kazokiškių Švenčiausiosios Mergelės Marijos pagalbos. Ir tą akimirką ant kranto pasirodė moteris, pašaukė žmones, ir jie jį išgelbėjo (…). (p.57).
Stebuklus patirdavo įvairių luomų žmonės, bet daugiausia knygoje randame paprastų parapijiečių paliudijimų. Tačiau yra ir keli dvasininkai, valdžios pareigūnai. Iš kur jie, liudiję stebuklus? Tai Kazokiškių ir aplinkinių parapijų tikintieji, taip pat vienas kitas iš tolimesnių vaivadijų.
Kazokiškių Švč. M.Marijos Nugalėtojos paveikslas yra Neapolio (Italija) stebuklingo Maria de Victoria paveikslo kopija. Ten studijuodamas, jį gavo domininkonų vienuolis Liudvikas Skickis iš Lietuvos ir jį 1669 m. parvežė į Paparčių vienuolynui priklausantį Kazokiškių dvarelį. Perkeltas į Kazokiškių bažnyčią, pradėjo garsėti stebuklais.
Net šešerius metus (1961-1967) Kazokiškių parapijos klebonas buvo kun. Nikodemas Švogžlys-Milžinas (1899-1985). Jis žinomas bažnyčių istorikas, publicistas. Parašė daugybę bažnyčios istorijų, tarp jų ir Kazokiškių bei Vievio. Pagrindiniai žinių šaltiniai – tų bažnyčių archyvai. Mokėjo lenkų, lotynų, rusų, vokiečių kalbas, buvo įpratęs skaityti sunkiai įskaitomus senus rankraščius. Vargiai įtikėtina, kad jis neturėjo savo rankose ir Kazokiškių Švč. Mergelės Marijos stebuklų knygos, kad nesuprato jos vertės. Bet jis nuolatos buvo saugumo akiratyje, ne kartą jo gyvenamosiose patalpose buvo daromos kratos. Jis bažnyčių istorijas ranka perrašinėjo tris kartus: Kaišiadorių vyskupijos kurijai, tai bažnyčiai, apie kurią rašė, ir vieną egzempliorių palikdavo sau. Pastarąjį egzempliorių paprastai savo kambaryje nelaikė, o kur nors paslėpdavo: užkišdavo už vargonų, šventųjų statulų, varpinėse. Kartais atsitikdavo ir tokie dalykai: ilgainiui užmiršdavo, kur paslėpęs. Pavyzdžiui, jau praėjus gal dvidešimčiai metų po kun. N.Švogžlio-Milžino mirties, jau nepriklausomybės metais Bijutiškių bažnyčios patarnautojai man parodė Milžino rankraštį, varpinėje visiškai… sugraužtą pelių. Ugninguose pamoksluose kun. N.Švogžlys-Milžinas kiekvienąsyk akcentuodavo Kazokiškių Švč. Mergelės Marijos paveikslo stebuklingumą, tačiau neminėdamas jokių konkrečių faktų, juolab stebuklų knygos. Atgimimo pradžioje Kazokiškių vyskupijos kurijoje peržiūrėjęs jo rankraštinį palikimą, niekur neužtikau, kad būtų paminėta ši knyga. Matyt, Milžinas suprato, jog negali nė puse lūpų prasitarti apie ją, nes tuoj išgirs saugumo ausys ir knyga bus atimta, galbūt ir sunaikinta. Buvo gūdūs ateizmo laikai. Ir dar reikėjo laukti…
Ir sulaukėme.
Knyga jau buvo pristatyta Kaišiadorių vyskupijos katechetikos centre, Elektrėnų savivaldybės viešojoje bibliotekoje, Kazokiškių bažnyčioje (per Sekminių atlaidus) ir kt. Visur knyga buvo sutikta su didele pagarba, knygos rengėjai, leidėjai, rėmėjai susilaukė nuoširdžių padėkų, linkėta Dievo malonės jų kilnioje veikloje.
Jonas LAURINAVIČIUS
Šaltinis: „Lietuvos aidas“, 2018 m. gruodžio 22-2019 m. sausio 5 d., Nr. 247-9 (13 520-2), p. 4
