Jos vyras Adomas, politinis kalinys, stiprus vyras ir tvirtas tikintysis, apie savo kalinimo metus Sibire pasakoja su pasididžiavimu, todėl yra neeilinė Lentvario asmenybė. Garbią porą „Trakų žemė“ globoja seniai, todėl gerai žino, ką iškentėjo šie du žmonės, už tai jie yra verti ateinančių kartų atminties ir aukščiausiojo tėvynės ordino, o jų, tremtinių, meilės istorija – talentingos apysakos. Tąsyk Janina Dumalakienė, esanti šviesaus proto, ir prisiminė rūsčią praeitį.
Karvelių šeima: mama Ona, tėtis Vincas, dukra Janina ir sūnus Vincas
Į tėvelių Klaišių kaimo (Šiaulių apsk., Papilės vlsč.), 125 ha dvarą ryte atvažiavo 6 kariškiai ir 1 stribas, kuris iki birželio 14-osios trėmimų šalia Papilės bažnyčios per įvairius atlaidus pardavinėjo riestainius, buvo smulkaus „gešefto“ (das Geschäft) atstovas, vadinasi, Dievo išrinktos tautos narys, po to stribas – „Lietuvos liaudies priešų“ medžioklis.
Visi buvo alkani. Tėtis, mokėjęs 7 kalbas, tarp jų ir rusų, paprašė sovietų vežėjus, kurie iš tėvynės buvo nusiųsti „v otdalionyje rajony sovietckogo sajuza“ (liet. į tolimus tarybų sąjungos kraštus), sėstis prie lietuviško duonos stalo. Valgė, net ausys raitėsi, o toliau – prie juodo darbo. Čia prabilo jų šioks toks žmoniškumas, todėl neskubant padėjo į ūkiškus maišus krauti lašinius ir šiltus rūbus. Kaip sakė, „budet ne tak bogato“ (liet. bus ne taip turtinga). Kandidatais į mirtininkus buvome keturiese – tėtis Vincas, mama Ona, aš ir brolis Vincas Karveliai. Dviejų brolių gimnazistų Alfonso ir Albino nebuvo palivarke. Jiems šypsojosi laimė. Su manta įsodino mus į „polutarkę“ (GAZ 5) sunkvežimį ir išvežė į Papilies geležinkelio stotį, o iš ten – į Naujos Vilnios, kur atskyrė tėtį nuo mūsų ir trise nuriedėjome „rudų meškų melžti.“ Kelionė trūko beveik mėnesį. Tarybų valdžia mus paliko ant plikos žemės. Laimei, buvo vasara. Pasakoti apie Sibiro gyvenimą neverta. Pripasakota ir prirašyta daug. O vis dėlto mums, gimusiems 1941-aisiais, išgyventi buvo tikras iššūkis, ne kiekvienas sugebėjo, todėl žengė į svetimą Anapilį. Mūsų jaunystė buvo tarsi nulieta iš plieno. Niekas nesižudė, net kvėpuodamas gyvuliškomis sąlygomis.
Grįžome į Lentvarį su Adomu jau kaip pora. Mama mirė Sibire, todėl iš ten teko parsigabenti jos palaikus. Dabar tėtis ir mama ilsisi Papilės kapinėse, ten, kur palaidotas ir Simonas Daukantas.
Tremtinė jiems ir sibiriečiams – rusams – pretenzijų neturi. Tuo tarpu žmonos klausė Adomas Dumalakas, kuris prisiminė savo kalinio numerį D-960, o Janina staiga rėžė: „Atskirtas tėtis pas mus grižo gyvu skeletu.“
Pasakojimą surinko ir Karvelių nuotraukų iš Sibiro parūpino Lentvario tremtinių bendrijos pirmininkas Jonas POČEPAVIČIUS DAVYDONIS,1949 kovo 25 d. tremtinys. Plačiau apie tai – Lentvario miesto internetiniame laikraštyje www.klevualeja.lt ir socialiniame tinkle „Facebook“, Jono Davydonio paskyroje.
Jonas POČEPAVIČIUS-DAVYDONIS,
1949 03 25 tremtinys
Nuotr. iš Janinos Karvelytės- Dumalakienės šeimos archyvo
