Bronis Ropė
Visi žinome, kad su kaimynais geriau sugyventi taikiai. Gyvenau prie pat Baltarusijos sienos (Ignalinoje) ir gyvensiu čia didžiąją dalį gyvenimo. Į tai, kas šiuo metu vyksta iš karto už valstybės sienos, prie pat Lietuvos sostinės, šalia Astravo miestelio, būtina reaguoti. Deja, panašu, kad mūsų kaimynai, nors labiausiai pasaulyje nukentėjo nuo Černobylio nelaimės, nieko iš jos nepasimokė. Kad tai ateityje netaptų ne tik jų pačių, bet ir mūsų bėda, esame priversti gintis.
Praeitą savaitę Briuselyje kartu su kolegomis išsikovojome, kad Europos Parlamente būtų žengtas svarbus žingsnis Lietuvai ir visai Europos Sąjungai apsaugoti nuo nesaugių kaimyninių šalių žaidimų Vilniaus pašonėje. Parlamento Energetikos komitetas sutarė ginti nuostatą, kad ES narės gali neįsileisti elektros iš ES nepriklausančių šalių, jeigu ši elektra pagaminta nesilaikant ES aplinkosaugos ir kitų reikalavimų.
Ledai pajudėjo
Taigi, man kartu su bendraminčiais pavyko įtikinti kolegas: užtenka tik piktintis ir baisėtis, reikia imtis praktinių veiksmų. Žaliųjų frakcijoje, kurioje pats dirbu, tą supratimą pavyko pasiekti jau seniai. Mūsų susirūpinimą vertina rimtai. Mūsų problemų nebelaiko nesvarbiomis, antrarūšėmis.
Jeigu madas Europos Parlamente diktuotų žalieji, mes jau seniai turėtume stiprią ir nedviprasmišką poziciją, kuri galėtų priversti Baltarusiją atsisakyti pavojingo projekto. Kadangi rinkėjų valia pozicijas mums tenka derinti su kitomis politinėmis jėgomis, kurios atominės energetikos atžvilgiu neturi nuoseklios politikos, pavyzdžiui – su konservatoriais ir liberalais, procesas vyksta lėčiau.
Bet vis dėlto jis vyksta. Ledai pajudėjo. Minskui ir Maskvai pasiųsta aiški žinia, šįkart jau ne tik iš Vilniaus, bet ir iš Briuselio, kad jeigu jie toliau rizikuos ir išdrįs paleisti Astravo jėgainę –
gali tiesiog nebūti, kas tą elektrą pirks. Vienai Baltarusijai tiek elektros nereikia. Jeigu atominė neš vien nuostolius, Baltarusija dėl šio projekto liks skaudžiai nukentėjusi ekonomiškai. Vargu ar ji gali sau leisti elektrinės veikimą „į minusą“. Net jeigu Astravo jėgainė bus visiškai baigta statyti, nes projektui šiaip ar taip jau skirti pinigai, Minskas gali tiesiog nedrįsti objekto paleisti.
Tokia ir yra mūsų, lietuvių, viltis, jeigu norime jaustis savo šalyje saugiai ir nepriklausyti nuo elektrinę eksploatuojančių kaimynų „žmogiškojo faktoriaus“, kuris kartą jau yra lėmęs siaubingą katastrofą Ukrainos ir Baltarusijos pasienyje. Šią nelaimę aprašė pačių baltarusių iškili Nobelio laureatė Svetlana Aleksijevič knygoje „Černobylio malda“.
Sovietiniai įpročiai niekur nedingo
Kad tas „žmogiškasis faktorius“ Baltarusijoje veikia lygiai taip pat, kaip „senais gerais“ sovietiniais laikais, įsitikinti nėra sunku. Iki galo dar neužgniaužtoje Baltarusijos laisvoje žiniasklaidoje pilna pranešimų apie tai, kad statybos vietoje Astrave klesti medžiagų vagystės tiek smulkiu buitiniu mastu, tiek, įtariama, vadovybės lygmeniu. Iš seno sovietinio įpratimo žmonės mano, kad „iš valstybės vogti galima“, čia vos ne rezistencija. Panašu, jie nesuvokia, kad nusipylę benzino iš kolūkio didelio pavojaus niekam gal ir nesukels, bet sisteminės vagystės iš atominių statybų kelia tiesioginę grėsmę jos veikimui ir mūsų visų saugumui ateityje.
Ką jau kalbėti apie tai, kad Minskas statydamas AE nesilaiko kelių svarbių tarptautinių konvencijų (Espoo, Orhuso, Branduolinės saugos), nebendradarbiauja su kaimyninėmis šalimis rengdamas bandymus, persekioja projekto kritikus šalies viduje. Baltarusijos vadovai puikiai supranta, kad tiesa apie tai, kas vyksta Astrave ir apskritai šalyje, gali pakenkti jų ambicijoms prisijungti prie branduolinių valstybių klubo.
Todėl net ištikta ekonominės krizės ir bandydama suartėti su ES, Baltarusija leidžia sau beprecedenčius žingsnius smaugdama laisvą žodį. Pavyzdžiui, šalies viduje neseniai užblokuotas stambus opozicinis žinių portalas Chartija’97. Raginimai gerbti žodžio laisvę Minskui nė motais.
Ne tik raginimai
Kad raginimai Minskui nė motais, mes Lietuvoje suprantame daug geriau, nei kolegos Briuselyje. Mes skaudžiausiai dėl šio kaimynų užsispyrimo galime ir nukentėti. Todėl buvome ir būsime labiausiai suinteresuoti, kad baigtųsi raginimai, gąsdinimai, tuščios konfrontacijos, o prasidėtų konkretūs teisiniai ir ekonominiai veiksmai, kad ši elektrinė, net jeigu bus pastatyta, taip niekad ir nepradėtų veikti.
Būtent tam nemaža dalimi skirta mano veikla Europos Parlamento Žaliųjų frakcijoje kartu su kitais šią problemą suvokiančiais europarlamentarais – iš Lietuvos ir iš kitur. Ką tik priimta EP Energetikos komiteto pozicija – ilgai lauktas ir sunkiai išsikovotas žingsnis šia linkme.
Kad ir kaip nesinori pyktis su kaimynais, šį kartą turime būti tvirti. Labai nesinori, kad ši elektrinė dešimtmečiams į priekį taptų konfliktų tarp mūsų, lietuvių ir baltarusių, šaltiniu. Juolab nesinori, kad pasikartotų juodas Černobylio scenarijus, dėl kurio Vilnius ir dar nemaža dalis mūsų Lietuvos, įskaitant mano gimtąjį Ignalinos kraštą, gali tapti tiesiog netinkama gyventi vieta. Kaimynai, mes neturime, kur trauktis. Mums svarbūs geri santykiai, bet dar svarbesnis prioritetas yra Lietuvos žmonių, mane išrinkusių į Europos Parlamentą, sveikata, gyvybė ir saugumas. Nieko neturime prieš jus, bet, įspeisti į kampą, mes privalome gintis.
Bronis ROPĖ,
Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos Europos Parlamento narys
