Piketas prie Valstybinės kultūros paveldo komisijos, 2017 m. balandžio 7 d.
Jau kuris laikas viešojoje erdvėje skamba pilietinė iniciatyva „Gelbėkime Trakus“. Jauniems trakiečiams, o ir visos Lietuvos gyventojams, galbūt tai naujas ir ne visiškai aiškus dalykas, tačiau buvusiems sąjūdininkams ir seniesiems Trakų gyventojams jau žinoma tokio pavadinimo akcija, kuri įvyko 1988 m. birželio 21 d. Vilniuje, prie Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos. Ją surengė Arvydas Juozaitis, jo bendraminčiai, taip pat dalyvavo ir trakietis Romualdas Lankas. Žmonės tada sukilo prieš besaikę Trakų urbanizaciją, pavertusią unikalią paveldo vietovę Vilniaus miegamuoju rajonu. Pietinėje Trakų pusiasalio dalyje, kasant pamatus eiliniam daugiaaukščiui, kuriame turėjo apsigyventi aukšti komunistų partijos pareigūnai, atsivėrė vienuolyno pamatai, pasirodė žmonių kaulai. Šiuos įvykius primena nuotrauka, kurioje Arvydas Juozaitis stovi su plyta rankose. Kaip rašo Virgilijus Čepaitis savo knygoje „Su sąjūdžiu už Lietuvą“ (Tvermė, 2007, p. 36–37): Į iniciatyvinę grupę kreipėsi Trakų irklavimo bazės darbininkas Romas Lankas ir kiti Trakų gyventojai, prašydami padėti sustabdyti statybas, niokojančias istorinius paminklus. Dalis Iniciatyvinės grupės užprotestavo, sakydami, kad nereikia barstyti jėgų prieš jau numatytą mitingą. Be to, neturėjome jokio mitingų organizavimo patyrimo. Tačiau nugalėjo grupės narių, anksčiau dalyvavusių paminklosauginiame judėjime, nuomonė. Nubalsavome mitingą rengti. „Senimas“ laikėsi pasyviai, tad mitingą organizuoti ėmėsi G. Songaila, A. Skučas, A. Medalinskas, Z. Vaišvila. Jie tiesiog degė noru išbandyti, ar įmanoma per kelias valandas sukviesti žmones. Dėl mitingo apsisprendėme pirmadienio vakarą, o antradienį, birželio 21 d., prie AT pastato pietų pertraukos įstaigose metu susirinko apie pusę tūkstančio žmonių. Neįtikėtinai daug, turint omenyje, kad visi buvo sukviesti tik telefonu. Kiek pamenu, kalbėtojai neapsiribojo vien paminklosaugos problemomis, buvo šnekama, kad niokojama lietuvių kultūra, kad pažeidinėjamos žmogaus teisės. Ką tik grįžęs iš Estijos A. Juozaitis visus pakvietė į mitingą šeštadienį Gedimino aikštėje. A. Skučas prie Aukščiausiosios Tarybos atėjo su pirmąja Sąjūdžio vėliava: žaliame lauke geltoni Gediminaičių stulpai ir raudonas užrašas: „Sąjūdis“. Tą vėliavą jis pats suprojektavo, o pasiuvo per naktį jo žmona.
Rytojaus dieną Iniciatyvinė grupė posėdžiavo Žemės ūkio ekonomikos institute, kur direktoriaus pavaduotoja K. Prunskienė.
Taigi, nuo to laiko prabėgo beveik 30 m. ir istorija kartojasi vėl… Beveik toje pačioje vietoje verslininkas Darius Nedzinskas su Trakų r.
savivaldybės administracija ir taryba sumanė Trakų istorinio nacionalinio parko ribose pastatyti gremėzdišką prekybos centrą „Rimi“, o priedanga to – pasižadėjimas rekonstruoti Trakų autobusų stotį. Pilietiški trakiečiai neliko abejingi šio verslininko užmojams ir pradėjo protestuoti. Viena iš iniciatyvinės grupės „Gelbėkime Trakus“ narių yra dr. Lina Sokolovaitė-Leparskienė. Su ja „Trakų žemė“ ir pradeda pokalbį.
Dr. Lina Sokolovaitė-Leparskienė
Gal skaitytojams primintumėte, nuo kada viskas prasidėjo? Kaip gimė tokia iniciatyva?
Apie planuojamą prekybos centrą sužinojau 2016 m. prieš vadinamą viešą svarstymą su visuomene. Pamačiusi pirminį projektinio pasiūlymo vaizdą pagalvojau, kad čia pats kraupiausias kada nors Trakuose Nepriklausomybės metu planuotas dalykas. Viešo svarstymo metu išsakiau savo nuomonę, kad toje erdvėje miestas turėtų plėtotis harmoningai, atsižvelgiant į tai, kas čia buvo praeityje – o buvo sąsmauka tarp ežerų, tiltas per pelkę, gynybinis pylimas, miesto vartai, Skaisčiausiosios Dievo Motinos Gimimo vienuolynas. Ši vieta liudija apie Kęstutaičių kovas su Kryžiuočių ordinu. Gynybai tarnavo ežeras, Vytauto laikais pastatytas minėtas stačiatikių vienuolynas, vėlesniuose planuose matomas vadinamasis „Totorių pylimas“. Kuo mažiau bus užstatyta ta erdvė, tuo daugiau ji galės papasakoti apie nepaprastai įdomią Trakų praeitį. Mano nuomonė tame viešame svarstyme buvo gana vieniša. Susirinkę žmonės dievagojosi, kad jiems reikalingas didesnis dešros pasirinkimas, kad bobutėms iš kaimo reikia parduotuvės, kad paveldas yra atgyvena, ir panašiai. Trakų istorinio nacionalinio parko direktorius G. Abaravičius priminė, kad teisės aktai tokių statybų neleidžia, todėl apsišarvavau viltimi, kad investuotojas ir savivaldybė bus priversti laikytis įstatymų ir savo užmačių atsisakys. Šventas naivumas. Kad vyksta negeri dalykai, pastebėjau praeitų metų rudenį, kai kaskart, užėjusi į Trakų r. savivaldybę, matydavau tarp kabinetų šmirinėjantį poną D. Nedzinską. Pradėjau intensyviau domėtis, kokie paveldosaugos reikalavimai galioja autobusų stoties teritorijai. Savo nuostabai pamačiau, kad pasikeitė pietinė senamiesčio riba. Tapo aišku, kad numatytas projektas vystomas negarbingais būdais. Dėl šios situacijos buvo kreiptasi į Trakų istorinio nacionalinio parko direkciją. Iš direkcijos sulaukiau atsakymo, kad projektas brukamas agresyviai, patiriamas didelis spaudimas iš LR kultūros ministerijos. Buvo nuspręsta, kad būtina skelbti peticiją ir išsakyti pilietinės visuomenės prieštaravimą, taip atsirado internetinė svetainė www.gelbekimtrakus.lt. Tada dar nežinojome, kad prieš trisdešimt metų lygiai taip pat skambėjo Trakų sąjūdiečių šūkis, kai jie apsaugojo miestelį nuo daugiaaukščių statybų toje pačioje vietoje.
Kokias turite „pajėgas“? Ar viskas apsiriboja tik piliečių parašų peticijai internete rinkimu, ar yra ir kitokių būdų?
Peticija – tai vienas iš būdų žadinti visuomenę, atkreipti dėmesį į išties rimtą problemą, skatinti diskusiją, kritinę mintį. Peticijos dėka pradėjome telkti kitus paveldosaugininkus, bendraminčius, įsijungė Seimo nariai. Matome, kad šitas susitelkimas atlieka dar didesnį darbą – Trakai tapo tarsi lakmuso popierėliu, atskleidžiančiu mūsų šalies kultūros politikos ydas, pilietiškumo stoką, nepateisinamą pataikavimą stambiam kapitalui. Tai ką darome, galima pavadinti Dovydo kova prieš Galijotą. Jėgos nelygios, tačiau moralinė atsvara ir teisė mūsų pusėje. Dirbti tenka kasdien: nuolat rašome raštus, skundus įvairioms institucijoms, aktyviai diskutuojame socialiniuose tinkluose, susitinkame su bendraminčiais, organizuojame piketus. Kol kas piketas įvyko Vilniuje. Jis pasiteisino – Valstybinė kultūros paveldo komisija įpareigojo atsakingas institucijas neleisti tokio projekto realizacijos. Po šv. Velykų planuojame organizuoti nemokamą ekskursiją, skirtą Trakų stačiatikių ir unitų paveldui pažinti. Tai būtų savotiška protesto akcija prieš mokslinių tyrimų ignoravimą sprendžiant miesto vystymo klausimus. Pripažinkime, mes iš tiesų labai mažai žinome apie savuosius Trakus. O jei žinotume – nebūtume abejingi. Jei kalbėsime apie „pajėgas“, tai „Gelbėkim Trakus“ nėra jokia uždara grupė. Pirmiausia tai kvietimas kiekvienam trakiečiui ir LR piliečiams rūpintis savo aplinka ir bendru valstybės paveldu. „Gelbėkim Trakus“ dvasia vienija visus ir kiekvieną sąmoningą pilietį.
Kaip vertinate LR Seimo nario Naglio Puteikio ir jo padėjėjos Rasos Kalinauskaitės paramą?
Manau, kad be šios paramos būtų gerokai sunkiau. Mačiau, kokios didelės pastangos buvo metamos marginalizuoti visuomenės nuomonę. Tik pasirodžius mūsų peticijai ir pirmiems straipsniams spaudoje, Trakų r. savivaldybė drauge su D. Nedzinsku suorganizavo „spaudos pusryčius“ viename Vilniaus restorane ir ten paskleidė savo propagandą, esą jų projektas puikus ir atitinka visus įstatymus. Netrukus žiniasklaidoje pasklido „geroji žinia“ apie „gražėjančius Trakus“. Kaip atsaką mes parašėme savo spaudos pranešimą, į kurį sureagavo net Prezidentūra, tačiau LRT sąmoningai ignoravo. „Panoramoje“ nacionalinis transliuotojas pristatė tik vienos pusės nuomonę – savivaldybės. „Specialus tyrimas“ vėlgi mano interviu iškarpė taip, kad būtų patogu D. Nedzinskui. Suprantama, kad jei ir toliau mūsų balsas būtų tokiomis pajėgomis dusinamas – būtų be galo sunku. Todėl drąsios paveldo gynėjos R. Kalinauskaitės ir Nepriklausomybės pradžioje veikusios kultūros paveldo inspekcijos vadovo (aktyviai dalyvavo kuriant pirmąsias visuomenines paminklosaugos organizacijas), o dabar Seimo nario N. Puteikio įsijungimas yra neįkainojamas.
LR Valstybinė paveldo komisija nepritaria didelės apimties ūkinei plėtrai Trakų senamiesčio urbanistiniame draustinyje. Gal paaiškintumėte mūsų skaitytojams, ką tai reiškia?
Nuo pat šio projekto vystymo pradžios nuolat meluojama, esą ta vieta, kur šiandien yra autobusų stotis, yra nevertinga. Taip gali sakyti tik neraštingi žmonės. Visi žinome, kad egzistuoja Trakų istorinis nacionalinis parkas – vienintelis toks ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje. Jie yra steigiami pagal Saugomų teritorijų įstatymą Istorinių Lietuvos valstybingumo centrų kultūriniams kompleksams ir jų gamtinei aplinkai išsaugoti. Mums tai turėtų kelti pasididžiavimą, nes kraštovaizdis, kuriame gyvename, yra vienas vertingiausių Lietuvoje ir Europoje. Nacionaliniai parkai turi Vyriausybės patvirtintas taisykles, kuriose paaiškinama, kaip ir ką reikia saugoti, ką galima ir kaip galima statyti ir panašiai. Visa tai reikalinga tam, kad godulio vedami nesunaikintumėme to kraštovaizdžio, kuris pasakoja apie mūsų istoriją, kad galiausiai turėtumėme švarų vandenį ir orą. Šitos taisyklės yra nurodytos Trakų istorinio nacionalinio parko schemoje, kurioje ir yra pažymėtas minėtas draustinis. Jis apima ne tik Trakų pusiasalį, bet ir teritorijas už jo. Taigi – jis yra didesnis nei Trakų senamiestis. Šio draustinio tikslas – išsaugoti, atkurti bei eksponuoti istoriškai susiklosčiusios Trakų miesto planinės erdvinės struktūros, jos ryšio su gamtine aplinka, užstatymo elementų ir formų visumą. Ką tai reiškia? Ogi tai, kad Trakų miesto plėtotojai privalo kurti tik tokius dalykus, kurie iš tiesų tinka Trakams. Visa teritorija tarp traukinių ir autobusų stočių turėtų reprezentuoti tai, kuo iš tiesų šis miestelis įdomus – visur matomais ir užuodžiamais ežerais, kalvotu kraštovaizdžiu, istorija, galimybe pabėgti nuo didmiesčio triukšmo. Valstybinė paveldo komisija pasakė, kad „Gelbėkim Trakus“ iniciatyvinė grupė, gindama paveldą, yra teisi, o savivaldybė klysta. Dėl tokios išvados susinervinęs D. Nedzinskas pareiškė, kad jis turi šimtą priežasčių vystyti savo projektą ten, kur sugalvojęs. Panašu, kad šiam žmogui neegzistuoja jokie autoritetai ir jokia teisė.
Tai dar ne pabaiga. Kokie uždaviniai Jūsų laukia? Ką darysite toliau?
Problema slypi ne tik D. Nedzinsko godume ar Trakų r. savivaldybės nenore suvokti, kad Trakų administravimas reikalauja ir tam tikros erudicijos paveldo srityje. Deja, tenka konstatuoti, kad pati paveldosaugos sistema yra ydinga, Kultūros ministerija paveldo klausimais yra visiškai neįgali jau daugelį metų, Seimo kultūros komiteto žmonės taip pat tarnauja ne kultūrai. Vienintelis būdas – vienyti jėgas naikinant priežastis, leidžiančias atsirasti tokiems projektams ir šviečiant žmones.
Ar autobusų stotyje vėl turėsime tokį atvejį, kokių jau yra Trakuose: „Šėlos parkas“, Beno Gudelio irklavimo bazė, Eitučio automobilių muziejus, „Nendrės“ kavinė, kino teatras „Žuvėdra“, internato bendrabutis, socialiniai būstai iškeldinamiems gyventojams iš Užutrakio. Gal galėtumėte palyginti, pamąstyti, kokia miesto, turinčio tokių atvejų ateitis, kuo „kvepia“ šis reikalas?
Man asmeniškai tai kvepia melo ir godumo raugu. Tų gėdingų objektų galima pavardyti ir daugiau –buvusi mokytojų seminarija, buvusi karčiama netoli teismo ar net Trakų kultūros rūmai. Nėra vieno kalto žmogaus, kiekvienas atvejis skirtingas. Vis dėlto labiau nei akivaizdus. Trakai iš tiesų yra apleistas miestelis. Blogiausia, kad čia ne tik šiandienos problema, apie tą apsileidimą kalba visi XIX a.
ir XX a. Trakuose apsilankę keliautojai. Sunku paaiškinti, kodėl taip yra. Vertinant šiandienos situaciją susidaro įspūdis, kad tyčia laukiama, kada tie pastatai pradės visus gąsdinti, o pelnu suinteresuoti asmenys turės galimybę šantažuoti valstybę baksnodami į „griuvėsius“ ir graudendami, esą jiems kažko neleidžia. „Šėlos parkas“ – aukščiausio lygio apgaulė ir pasityčiojimas iš istorijos. Mano nuomone, Trakų valdininkai, architektai tiesiog privalo domėtis istorija ir gamtosauga, nes mūsų savivaldybėje yra net trys valstybiniai parkai – Trakų, Neries ir Aukštadvario. Be to, išmintinga, toliaregiška „valdžia“ turėtų mokėti kalbėti su verslininkais kaip su lygiais, reikalauti susitvarkyti apleistą turtą pagal saugomos teritorijos įstatymus, o ne pataikauti jiems. Patiems investuotojams taip pat reiktų suprasti, kokioje vietoje jie nori vystyti savo idėjas ir elgtis pilietiškai, o ne oligarchiškai. Vis dėlto Trakai – Lietuvos valstybingumo, o ne laukinio kapitalizmo simbolis. Deja, mes matome, kad investuotojai nori pigiai prakišti savo asmenines vizijas Lietuvos istorijos ir kraštovaizdžio sąskaita, o kai pasirodo, kad teks investuoti daugiau sumanumo ir pinigų, tada nusprendžiama ieškoti kaltų savo agresyviems įgeidžiams pateisinti. Mums, LR piliečiams, tenka perimti opozicijos darbą, nes Trakų politinėje arenoje jos tiesiog nėra.
Dėkojame už pokalbį.
Kalbėjosi
Jolanta Zakarevičiūtė ir
Filomena Paškevičiūtė
M. ir U. Matulevičių nuotr.
