250 žmonių vienijanti Lietuvos karaimų bendruomenė daugeliui lietuvių būtų nežinoma, jei ne Trakai ir kibinai. Pastarieji, tiesa, patiems karaimams kartais kelia daugiau galvos skausmo, o ne džiaugsmo. Mat per daugybę metų tikrasis jų receptas buvo „sulietuvintas“ ir dabar kavinėse užsisakę karaimiškų kibinų, nebūtinai gausite tokius, kokius kepdavo ir tebekepa patys karaimai.
Kavinės „Kiubėtė“ įkūrėja karaimė Ingrida Špakovskaja. Ant sienos – jos senelių ir tėvų nuotraukos
Arkadijaus Babachino/Fotografas.co nuotr.
Nuo maisto pažintį su šia egzotiška tauta, kurios atstovai glaudžiai susiję su Lietuva ir jos istorija, pradėjome neatsitiktinai. Karaimiška virtuvė lietuviams dovanojo daug įdomių ir skanių patiekalų, taip pat daržovių. Mažai kas žino, jog būtent Trakuose gyvenę karaimai pirmieji pradėjo auginti agurkus, kurie vėliau tapo populiariais ir ant lietuvių stalo.
Svarbiausias principas, kalbant apie karaimišką virtuvę, yra tai, jog dauguma jų patiekalų yra „du viename“. Pavyzdžiui, iš riebios tešlos (miltų su sviestu) pagaminta kiubėtė, kurios įdaru tradiciškai yra kapota (ne malta!) ėriena, aviena, veršiena ar jautiena su daržovėmis (bulvėmis, pupelėmis, baklažanu), gali būti ir pirmas, ir antras patiekalas. Viršutinė pyrago dalis suvalgoma su sultiniu, o visa kita dalis tokia soti, kad suvalgius apie desertą gali galvoti tik daug pavalgyti mėgstantis žmogus.
„Karaimų šeimose paprastai augdavo ne vienas ar du, o kur kas daugiau vaikų. Dirbdavo dažniausia tėvas, o mama sukdavosi namuose. Todėl ruošdamos maistą moterys mąstydavo praktiškai: ir dėl išlaidų, ir dėl laiko stokos“, – pasakojo vienos iš dviejų Trakuose veikiančių karaimiškos virtuvės įkūrėja Ingrida Špakovskaja.
Kavinė įkurta jos prosenelių žemėje, kurie buvo vieni iš Trakuose įsikūrusių karaimų. Kavinės pastatą savo rankomis pastatė ir įrengė I.Špakovskajos vyras, kuris – taip pat karaimas. Tik ne Lietuvos, o Kijevo. „Visą gyvenimą sakiau, kad netekėsiu už karaimo, bet, va, taip netikėtai ėmiau ir radau būtent karaimą!“ – juokėsi energingoji kavinės šeimininkė, ją pavadinusi karaimiško patiekalo vardu „Kiubėtė“.
Karaimų tautos istoriją primenančių dalykų šioje maitinimo įstaigoje galima rasti ne tik valgiaraštyje. Vienoje iš kavinės erdvių su lankytojais „sveikinasi“ ir I.Špakovskajos protėviai – seneliai, jų tėvai, tolimesni giminaičiai. Kavinės šeimininkai pasirūpino ir tuo, jog norintys galėtų išvysti atkurtus ir tradiciniais karaimiškais raštais (geometrinėmis figūromis, augalų ornamentais) išmargintus tautinius rūbus, taip pat – šarvus. Juk karaimai garsėjo savo karingumu.
Vis dėlto įdomiausias čia, matyt, maistas. Nors I.Špakovskaja – profesionali maisto technologė, baigusi šios srities mokslus ir visą gyvenimą dirbusi viešojo maitinimo įstaigose, tačiau daugelis patiekalų, kuriuos galima užsisakyti „Kiubėtėje“, jai žinomi iš vaikystės. „Juos išmokau iš savo močiutės. Juk kas vaikus daugiau mokys – mamos užsiėmusios, o močiutės visada turi laiko ir kantrybės mokyti. Iš jos ir išmokau“, – pasakojo moteris. Šeimos paslaptimi karaimai laiko ir tradicinį alkoholinį gėrimą „Krupniką“. Paragavus jo belieka spėlioti, iš ko pagamintas. Jei paragausite jo „Kiubėtėje“, pamėginkite atspėti: kokie prieskoniai taip kvepia ir iš kur tas saldumas? O jei sumanysite pasigaminti jau minėtą kiubėtę, nepamirškite, kad tiek į ją, tiek į kibinus reikia dėti ne maltą, bet kapotą mėsą, taip pat – ne kiaulieną.
Kaip ir žydai ar musulmonai (nors nėra nei vieni, nei kiti), tradicijas puoselėjantys karaimai šio gyvulio mėsos nevalgo. Taip pat svarbu pabrėžti, kad tikri kibinai gaminami tik iš mielinės tešlos.
Kavinėse nerasite dar vieno ypatingo karaimų patiekalo, gaminamo specialiai vestuvėms. Jis kepamas taip pat iš mielinės tešlos, tačiau jo puošyba išskirtinė: rožytėmis ir pynutėmis (pastarosios – vienas iš atpažįstamų karaimų virtuvės požymių – aut. past.). Paprastai kepami du pyragai – vienas nuo jaunojo, kitas – jaunosios. Pyragai skiriasi savo forma: jaunosios pyragas yra pailgas, o jaunojo – apvalus.
Vieninteliai iš pasaulio karaimų išsaugojo kalbą
Kai kalbame apie karaimus, visada į galvą ateina Trakų vaizdinys. Iš tiesų, ir anksčiau, ir dabar šis miestas yra Lietuvos karaimų bendruomenės centras, nors čia gyvenančių karaimų šiuo metu net mažiau nei, tarkime, Vilniuje. Iš viso Lietuvoje yra apie 250 karaimų. Paskutinis oficialus jų surašymas buvo 1997 metais. Tuomet karaimais save laikančių žmonių Lietuvoje gyveno 257. Lietuvos karaimų istorija mūsų šalyje prasidėjo prieš 620 metų. Rašytiniuose šaltiniuose nurodoma, kad tuomet po vieno žygio į Aukso ordos stepes Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas turėjęs išvesti iš Krymo kelis šimtus karaimų šeimų ir įkurdinti jas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Manoma, kad Vytautas, netoli Azovo sumušęs vieną iš ordų, galėjo išsivesti karaimus. Kelių šimtų karaimų šeimų (apie 380) ir kelių tūkstančių totorių atkėlimas buvo ne vienkartinis: pirmąsias jų šeimas vėliau papildė naujos – taip karaimai kūrėsi Lietuvoje. Daugiausia – aplink Trakus. Tačiau kurį laiką nemažos karaimų bendruomenės gyveno ir Šiaurinėje Lietuvoje – apie Biržus, Panevėžį. Pora karaimų šeimų Panevėžio rajone ir Pasvalyje tebegyvena iki šiol. Viena šeima įsikūrusi Kaune. Tačiau daugiausia, kaip jau minėta, gyvena Trakuose ir Vilniuje.
Kaip ir totoriai, karaimai yra tiurkų tauta. Tačiau neišpažįsta islamo. „Manęs dažnai klausia: „Tai kas jūs esate – žydai, musulmonai?“ Nei vieni, nei kiti. Karaimų religija atsirado kaip pasipriešinimas judaizmui. Karaimai nepriėmė atsiradusių naujų Šventojo Rašto komentarų ir interpretacijų. Visi Talmudai, Mišnos ir panašūs dalykai, kuriuos turi šiuo metu judėjai, laikui bėgant pasidarę net svarbesni nei Senasis Testamentas, karaimų religijoje nepripažįstami. Esminis dalykas, kurį pabrėžė nuo judaizmo atskilę karaimai, buvo tai, kad kiekvienas žmogus turi teisę skaityti Senąjį Testamentą ir suprasti, kas ten parašyta. T.y. nebūtina remtis kuo nors, kas jau perinterpretavo originalą taip, kaip jam atrodė. Todėl karaimų religija yra grynas Senojo Testamento tikėjimas. Tik juo mes vadovaujamės, skirtingai nei musulmonai ar judėjai“, – pasakojo Lietuvos karaimų kultūros bendrijos pirmininkė Karina Firkavičiūtė.
Ilgą laiką karaimų tauta sugebėjo išvengti mišrių santuokų, nes karaimų religija neleidžia tekėti ar vesti kito tikėjimo žmogaus. Mišrių santuokų bumas prasidėjo tik sovietmečiu. Sakoma, jog tuometė valdžia tai darė sąmoningai, nes būti kitokiu (vadinasi, ir turėti savo etninę tapatybę) tuomet nebuvo galima. Šiuo metu mišrių karaimų santuokų daugiau nei vienataučių. Tačiau net ir tokias šeimas sukūrę karaimai nenutautėjo – didžioji dalis jų jaučiasi karaimais ir laikosi pagrindinių tradicijų.
„Nors bendrijai priklauso visi Lietuvoje gyvenantys karaimai, kai kurie nėra aktyvūs. Vis dėlto, bendrijos veikla gyva. Turime jaunimo ansamblį, kuriame yra apie 10 žmonių. Vaikai auga, ansamblio sudėtis keičiasi: mažuliukai, kurie anksčiau buvo tik scenos papuošalu, dabar jau patys šoka ir dainuoja“, – pasakojo bendrijos vadovė, pažymėjusi, kad dažnai į bendruomenės susitikimus, pamaldas ir šventes ateina net keturių kartų atstovai: anūkai, vaikai, tėvai ir seneliai. „Būti bendruomenėje nėra privaloma. Žmonės čia ateina savo noru, jiems tai natūralus dalykas“, – pažymėjo pašnekovė. Pasak K.Firkavičiūtės, visas ciklas – tiek šeimyninių, tiek religinių papročių – yra išlikęs. „Kas yra dar labai svarbu, kad yra išlikusi ir gimtoji karaimų kalba“, – sakė Lietuvos karaimų bendruomenės vadovė. Mūsų šalyje gyvenantys šios tautos atstovai – vieninteliai iš pasaulio karaimų iki šių dienų yra išlaikę savo kalbą.
Tiesa, ja susikalbėti gali vos keletas jaunesnių bendruomenės narių. Jei namuose nebėra ją mokančių, pradžiamokslį galima gauti vasarą rengiamose stovyklose arba „sekmadieninėse“ mokyklėlėse. „Mes suprantame, kad karaimų kalbos mokėjimas – kiekvieno sąmonės reikalas. Tai nėra ta kalba, kuria nuėjęs į parduotuvę paprašysi duonos. Ja gali pasikalbėti nebent su savo vyresniais giminaičiais. Todėl valia jos išmokti – individuali. Mes negalime priversti žmonių tai daryti“, – sakė K.Firkavičiūtė. Ji pati – viena iš keleto jaunesnio amžiaus bendruomenės narių, karaimiškai išmokusi namuose. Abu jos tėvai – Lietuvoje apsigyvenusių pirmųjų karaimų palikuonys. Lietuvos karaimų kalba iš dalies panaši į turkų. „Mes turkus suprantame, o jie mūsų jau nebe. Kartą, bendraudama su vienu turku, kažką pasakiau karaimiškai. O jis nustebo: „Šis žodis iš turkų kalbos išnyko XV amžiuje!“ – prisiminė K.Firkavičiūtė.
Ji pati gimė ir užaugo Trakuose. Tačiau šiuo metu gyvena Briuselyje. „Kaip ir visus kitus, taip ir karaimus palietė emigracija“, – neslepia. Vis dėlto savo namais ji laiko Trakus. „Mes visi, kad ir kur gyventume, turime giminaičių Trakuose ar net savo kampą čia, kuriame galime prisiglausti“, – tikino pašnekovė. Svarbiausios tradicijos, susijusios su reikšmingiausiais gyvenimo įvykiais Norint pažinti bet kurią tautą, geriausia pažvelgti į jos papročius. O jų karaimai turi daug. Ypač įdomios kalendorinės šventės ir svarbiausių gyvenimo įvykių apeigos: gimimo, vestuvių, laidotuvių tradicijos. Pastarųjų, deja, kur kas daugiau nei, pavyzdžiui, vestuvių. To priežastis – senstanti karaimų bendruomenė ir, jau minėta, griežta tvarka dėl religinių tuoktuvių: susituokti karaimų maldos namuose – kenesoje – gali tik karaimai. Tad tikrų karaimiškų vestuvių nebūna daug – vienerios per dešimt metų.
„Tradiciškai apeigos būdavo taikomos tik tokiu atveju, jei abu jaunavedžiai – karaimai. Tačiau šiais laikais daromos tam tikros nuolaidos. Jeigu vienas iš besituokiančiųjų – tikras karaimas, o kitas turi bent pusę karaimiško kraujo, sutuokiama pagal karaimiškus papročius, t.y. atliekamos sužadėtuvių ir vestuvių kenesoje apeigos“, – pasakojo K.Firkavičiūtė. Susituokti kenesoje karaimui ir kitatikiui neįmanoma, kadangi karaimų religijoje nėra tokio ritualo, kuris leistų priimti kitatikį į karaimų tikėjimą. „Pas mus nėra tokio dalyko, kaip krikštas. Tu turi gimti karaimu“, – kalbėjo pašnekovė.
Šiemet kenesoje įvyko tikros karaimiškos vestuvės. Tai nutiko po dešimties metų pertraukos.
Iki šiol gyvi ir karaimiškų laidotuvių papročiai. „Pagal tradiciją velionį reikia palaidoti kuo greičiau. Bet kuriuo atveju užtrunka, kol su juo atsisveikinama. Prie karste gulinčio velionio turi būti sugiedamos visos 150 psalmių, taip pat dvi specialios raudos. Vienos iš jų turinys kuriamas vietoje – yra teksto karkasas, bet didžioji dalis turinio skiriama konkrečiam žmogui. Nusakomi jo nuopelnai bendruomenei, šeimai, kuo jis buvo ypatingas ir panašiai. Tokios tradicijos laikomasi – yra dar bendruomenėje žmonių, kurie nori ir gali velionis apdainuoti. Bet vieną iš raudų būtinai turi atlikti dvasininkas, kitą ir psalmes – nebūtinai“, – pasakojo K.Firkavičiūtė. Atsisveikinti su velioniu ir jį apraudoti dažniausiai susirenka šeima. „Bet į laidotuves niekas nekviečia: „ateik“. Tie, kas nori atsisveikinti, ateina. Laidotuvės nėra uždaros“, – sakė Lietuvos karaimė.
Karaimų bendruomenės nariai laidojami dviejose kapinėse – vienos yra Trakuose, už miesto, kitos, naujesnės, kuriose pradėta laidoti nuo XIX a., Vilniuje. „Kitaip nei krikščioniškame pasaulyje, karaimai šiaip sau nevaikšto į kapines. Ten einama tik per laidotuves. Tiesa, turime į Vėlines panašią dieną. Ji dažniausiai būna vasarą – liepos–rugpjūčio mėnesį. T.y. pirmoji Didžiojo pasninko diena. Po to yra mėnesio pasninkas. Tad pirmąją jo dieną po pamaldų visa bendruomenė eina į kapines aplankyti mirusių artimųjų kapų, aptvarko, padeda gėlių. Taip pat kapai lankomi po velionio mirties praėjus 7 ir 30 dienų. Aišku, artimieji nueina aplankyti. Bet nėra to, kad būtų specialiai einama pasivaikščioti po kapines. Todėl karaimų kapinės nėra ir turistinis objektas. Tai – uždara erdvė“, – pabrėžė Lietuvos karaimų bendruomenės vadovė.
Turistams kol kas apžiūrėti nepavyks ir Trakų kenesos – maldos namų. Pamaldos joje vyksta per didžiąsias karaimų šventes. Todėl pastatas dažniausiai net nešildomas ir būna užrakintas ir apžiūrėti jį galima tik iš išorės. Senstant bendruomenei, sudėtinga rasti ir tinkamą kandidatą į dvasininko vietą. Jį renka ir išlaiko visa bendruomenė. Be to, kad jis turi mokėti karaimų kalbą, šis žmogus turi būti ir gerbiamas bendruomenės narys. Pasak K.Firkavičiūtės, šiuo metu senąjį šventiką yra pakeitę du bendruomenės nariai, kurie, pagal galimybes, atlieka bendruomenės ganytojo darbą.
Tačiau turistų laukia Seraja Šapšalo karaimų tautos ekspozicija, saugoma Trakų muziejuje. Šis muziejus įkurdintas už karaimų bendruomenės surinktas lėšas statytame name. Tarybų Sąjungos laikais, kaip ir daugelis kitų etninėms bendruomenėms priklausiusių statinių, jis buvo nacionalizuotas. Tačiau šiuo metu name yra tai, dėl ko jis ir buvo statomas – muziejus, kurio dalis patalpų skirta karaimų istorijai. Tarp eksponatų – ne tik Lietuvos karaimų tautos istoriją liudijantys daiktai: monetos, ginklai, buityje naudoti įrankiai, tautiniai rūbai. Ten rasite ir Krymo karaimams priklausiusio turto.
Raimonda Mikalčiūtė-Urbonė
Skaitykite daugiau: http://www.15min.lt/pasaulis-kiseneje/naujiena/per-lietuva/pazintis-su-karaimais-kuriems-turime-buti-dekingi-ne-tik-uz-kibinus-642-737106
