Praėjusį savaitgalį Jungtiniuose Arabų Emyratuose, Dubajuje, vykusiose aukščiausio tarptautinio lygio ištvermės jojimo varžybose (CEI3* 160 km) su pajėgiausiais raiteliais iš viso pasaulio varžėsi ir lietuvė Gabrielė Mateikaitė. Sėkmingai įveikusi 75 km jojant dykuma sportininkė buvo priversta pasitraukti iš kovos dėl žirgo traumos, tačiau sulaukė kvietimo tobulinti savo jojimo įgūdžius Ispanijoje ir kovo mėnesį vėl startuoti ištvermės jojimo varžybose Dubajuje.

Dykumos smėlis – apgaulingas

G. Mateikaitė yra pirmoji Lietuvos raitelė, gavusi asmeninį kvietimą dalyvauti šiose prestižinėse varžybose, skirtose Dubajaus šeicho Mohamedo bin Rašido Al Maktumo taurei laimėti.

„Tai buvo ne ką mažesnė garbė, atsakomybė ir iššūkis nei tas, kurį patyrė Dakaro ralio dalyviai. Mat, šių abiejų sporto šakų specifika yra labai panaši, tačiau ištvermės jojime „arklio galia“ – tik viena, – šypsenos neslėpė raitelė. – Visgi buvo labai sunku suvokti tokį veterinarų sprendimą, nulėmusį varžybų baigtį. Tačiau tai yra ištvermės jojimas, kur svarbiausia – žirgo sveikata, todėl visada pasitikiu kompetentingais savo srities specialistais, kurie supranta daugiau nei gali pajusti pats raitelis.“

Taip pat Dubajuje vykusios varžybos G. Mateikaitei tapo nemenku išbandymu ne tik todėl, jog jai teko joti svetimu žirgu, su kuriuo susipažino tik paskutinę dieną, bet ir dėl neįprastos varžybų aplinkos.

„Kaip žinia, dykumos smėlis yra labai apgaulingas ir kiekvienas žingsnis į šoną gali būti lemtingas. Dar viena sunkinanti aplinkybė – stingdantis rūkas, kuris pablogina kvėpavimą tiek žirgui, tiek raiteliui. Žinoma, gąsdino ir mintis, jog teks joti visai nepažįstamu žirgu. Ypač po pirmo užsėdimo, kai supratau, koks stiprus žirgas man atiteko ir kokių problemų gali kilti jį valdant“, – varžybų akimirkas prisiminė G. Mateikaitė.

Vien profesionalumo nepakanka

Sportininkė pasakojo, jog savo organizuotumu šios varžybos gerokai lenkia netgi prestižinėmis laikomas Pasaulio žirginio sporto žaidynes ir Pasaulio čempionatą, kur jai ankščiau teko dalyvauti kaip komandos narei. O didžiausią įspūdį paliko paties šeicho svetingumas ir varžybų dalyvių meistriškumas.

„Dubajuje susirinko visas pasaulio ištvermės jojimo elitas, iš kurio tikrai buvo ko pasimokyti. Visi dalyviai buvo be galo stiprūs, tačiau šiame sporte galutinį rezultatą lemia toli gražu ne vien raitelio profesionalumas, bet ir daugybė kitų veiksnių – oro bei grunto sąlygos, žirgo savijauta varžybų dieną, gebėjimas greitai aklimatizuotis, susidoroti su stresu ir kita“, – vardijo G. Mateikaitė.

Žirgai – visas gyvenimas

Tiek tarptautinio, tiek nacionalinio masto varžybose nuolat dalyvaujanti G. Mateikaitė užsiminė, jog jos gyvenime žirgai atsirado prieš aštuoniolika metų ir dabar ištvermės jojimas jai yra daugiau nei sportas. Tai – gyvenimo būdas.

„Vienokia ar kitokia forma esu išbandžiusi visas žirginio sporto disciplinas ir už tai esu labai dėkinga savo pirmajai trenerei. Ištvermės jojime pradėjau specializuotis prieš dešimt metų – jei tai, ką dariau pirmuosius metus, galima pavadinti ištvermės jojimu apskritai, nes tik pradėjusi joti ilgesnes distancijas suvokiau, jog ištvermės jojimas prasideda tik nuo 100 km“, – šypsenos neslėpė G. Mateikaitė, šiuo metu pati auginanti bei treniruojanti net 11 žirgų.

„Ištvermės jojimą įsimylėjau dėl to, kad būtent ši žirginio sporto disciplina labiausiai atitinka žirgo prigimtį ir reikalauja visapusiško paties raitelio išprusimo, žinių, o lengviausių kelių gyvenime aš niekada nemėgau“, – pridūrė raitelė.​​