Kadangi ryšiai tarp Trakų ir Lucko savivaldybių tampa vis glaudesni, manau, tikslinga, tiesiant įvairias bendradarbiavimo gijas, turėti galvoje ir karaimikos temą, juolab, kad Lucke nuo seno gyveno gana didelė karaimų bendruomenė, Trakų ir Lucko karaimų bendruomenių ryšiai tarpukariu buvo labai glaudūs. Be to, Lucko bendruomenės šviesuolių veikla ženkliai praturtino karaimų kultūros ir ypač spaudos istoriją.Tad, džiaugdamiesi besimezgančiais šiandien Trakų ir Lucko savivaldybių ryšiais, galėtume juos praturtinti ir istorine atmintimi. Tegul šis mano rašinys bent iš dalies padeda užpildyti istorinių žinių spragą.
Kalbėdami apie karaimų kultūros raidą tarpukariu, paprastai daugiau minėdavome Vilniaus, Trakų ir Panevėžio karaimų veiklą. Tuo tarpu šiandieninės Ukrainos, o po Pirmojo pasaulinio karo Lenkijos teritorijoje –
Lucke ir Haliče taip pat gyveno karaimų bendruomenės, kurios po III-ojo Abiejų Tautų Respublikos padalinimo 1795 m. buvo atsidūrusios Austrijos-Vengrijos imperijos valdose. Kaip rašo karaimų kilmės lenkų tiurkologė Ana Sulimovič, dar XIX a. viduryje Lucke gyveno 250 karaimų, o prieš Pirmąjį pasaulinį karą –
150 karaimų kilmės asmenų. Karas, deja, sumažino bendruomenės narių skaičių. Dalis jų žuvo, o kiti nebegrįžo į gimtąsias vietas iš evakuacijos. 1923 m. Lucko karaimų bendruomenės sąraše buvo 60 asmenų. Nors jie turėjo savo šventovę – kenesą, bet negyveno, kaip Trakuose, vienoje gatvėje, o buvo išsisklaidę po įvairias miesto ir aplink jį esančias apylinkes. Nors tokia padėtis nebuvo palanki gimtosios kalbos vartojimui ir tautinio tapatumo išsaugojimui, patriotiškai nusiteikę bendruomenės šviesuoliai, tarp kurių vienas ryškiausių buvo teisininkas Aleksandras Mardkovičius (Aleksander Mardkowicz), entuziastingai ir energingai ėmėsi kultūrinės švietėjiškos veiklos. Šįmet jam būtų sukakę 140 metų.
Aleksandras Mardkovičius gimė 1875 m. Lucke. Čia jis baigė gimnaziją, po to – Kijeve teisės kursus ir, išlaikęs egzaminą, drauge su kolega atidarė notaro kontorą Jekaterinoslavlyje, kur tuo metu karaimų bendruomenės branduolį sudarė iš Krymo persikėlę prekeiviai ir amatininkai. Jekaterinoslavlyje Mardkovičius pradėjo savo literatūrinę veiklą –
keli jo kūrinėliai buvo atspausdinti XX a. pradžioje Maskvoje ėjusiame žurnale rusų kalba „Karaimskaja žiznj” (Karaimų gyvenimas).
Kai Lenkija 1918 m. atkūrė valstybingumą, Mardkovičius su šeima grįžo į gimtąjį Lucką ir pradėjo dirbti viename iš notaro biurų. Beveik iš karto jis įsijungė ir į visuomeninę karaimų bendruomenės veiklą: 1922 m. buvo išrinktas į karaimų šventovės – kenesos atstatymo komitetą, o 1922–1928 m. tapo bendruomenės valdybos nariu ir kurį laiką net ėjo jos pirmininko pareigas. Kaip teisininkas, jis aktyviai dalyvavo ruošiant Karaimų religinės sąjungos statutą, kuris kartu su tokiu pat dokumentu musulmonų bendruomenei buvo patvirtintas 1936 m. Trečiojo dešimtmečio pabaigoje Mardkovičius, norėdamas pasišvęsti vien kūrybiniam ir leidybiniam darbui, visą savo laiką skirti visuomeninei veiklai, atsisakė tarnybos. Galimas dalykas, kad tokį jo sprendimą lėmė susitikimas su lenkų tiurkologu profesoriumi Tadeušu Kovalskiu (1889-1948), kuris 1925-1926 m. lankėsi Trakų ir Lucko-Haličo bendruomenėse. Aleksandras Mardkovičius daug su juo bendravo, supažindino su senaisiais rankraščiais, kuriais vėliau Kovalskis pasinaudojo rašydamas savo garsiąją knygą „Karaimische texte im dialekt von Troki“ (Karaimiški tekstai Trakų dialektu, Krokuva, 1929). Straipsnyje „Svarbiausi karaimotyros uždaviniai“ (Najpilniejsze zadania karaimoznawstwa), atspausdintame žurnale „Myśl Karaimska“ (Karaimų mintis) 1935-1936 metų 11 numeryje, Kovalskis rašo, kad karaimų tiek istorijos, tiek nūdienos tyrimai turi remtis faktine medžiaga. Viena svarbiausių faktinės medžiagos dalimi jis įvardija literatūrinį palikimą, kuris, anot jo, „turįs vertę ne tik pats savaime, bet ir kaip žinių apie karaimų intelektinę ir religinę mintį šaltinis bei kaip kalbinė medžiaga“ (psl. 15).
Kovalskis, be abejo, turėjo galvoje praėjusių šimtmečių karaimų raštiją, daugiausia išlikusią rankraščiuose. Bet tai, kas Kovalskiui anuomet buvo „nūdiena“, mums jau yra istorija – autentiškas intelektinės karaimų minties bei kalbos paveldas. Skirtingai nei Kovalskis, mes, laimei, jau galime remtis ne tik rankraščiais, bet ir spausdintomis knygomis, kurių dauguma tarpukariu Aleksandro Mardkovičiaus dėka pasirodė būtent Lucke.
Tadeušo Kovalskio dėmesys 3-ajame XX a. dešimtmetyje karaimų literatūriniam palikimui, jų kalbai, priklausančiai, kaip žinia, tiurkų kalbų grupei, neabejotinai pažadino ir pačių karaimų norą ja labiau domėtis, neprarasti tų lobių, kuriuos praeityje buvo sukūrę ir per šimtmečius iki mūsų dienų išsaugoję protėviai. XIX a. pabaigoje ir ypač XX a. pradžioje įvairiose geografinėse vietose gyvenančiose karaimų bendruomenėse karaimų kalba buvo vartojama vis mažiau. Tai buvo susiję ir su visuotiniu europiečių sekuliarėjimu, ir su karaimų bendruomenės išsisklaidymu po įvairius Rusijos ir kitų valstybių miestus, ir su mišrių santuokų daugėjimu, vis didesniu karaimų įsitraukimu į valstybinio ir visuomeninio sektoriaus darbą, kur, žinoma, būdavo vartojamos tų valstybių kalbos. Skirtingai nei Trakuose, Lucke iki 1929 m. nebuvo dvasininko, nevyko nei religijos, nei kalbos pamokos. Karaimų kalba pamažu virto periferine, tik šeimoje – ir tai ne kiekvienoje – vartojama, ir todėl vis labiau nyko.
Laimei, atkūrusios valstybingumą tiek Lenkija, tiek Lietuva ėmė rūpintis ir nacionalinės kultūros atgaivinimu. Tokia politika sudarė palankias sąlygas ir kitų jose gyvenančių tautų nacionalinės kultūros raidai bei sklaidai. Norėdamas atgaivinti karaimų kalbos vartojimą, ypač tarp jaunosios kartos, Aleksandras Mardkovičius sumano leisti knygų seriją „Karaj bitikligi“ (Karaimų biblioteka arba Karaimų raštija). Pradžioje jis ketino parengti tik tekstus vaikams. Todėl pirmiausia 1930 m. išleidžia pasaką „ Elijahunun ucuru. Jomach.“ (Elijaho nuotykiai. Pasaka.) ir laiške profesoriui Kovalskiui praneša, kad tai viena „Tūkstančio ir vienos nakties“ pasakos adaptacija karaimų vaikams. Sekantis tos serijos leidinys buvo Karaimų religinės giesmės, o jau kitais metais Aleksandras Mardkovičius pradeda leisti istorinius pasakojimus, skirtus suaugusiems: 1931m. išeina „Birtihi keklernin. Jomahy askan zamanlarnyn“ (Dangaus grūdas. Senų laikų pasakojimas), 1933 m. – „Aj jaryhynda“ (Mėnulio šviesoje), 1934 m. – „Aziz tas“ (Šventasis akmuo). Siekdamas sudominti skaitytojus savo tautos istorija, šių pasakojimų medžiagą Aleksandras Mardkovičius sėmėsi iš istorinės karaimų praeities, vartojo net autentiškus asmenvardžius.
Žinodamas, kad žinių apie karaimų kilmę ir jų kalbą Lenkijoje trūksta, šalia kūrybos, skirtos karaimų skaitytojui, Mardkovičius sumano leisti ir populiarias knygeles lenkų kalba. Tokių jis išleido keturias. Pirmoji apybraiža „Synowie zakonu (Kilka słów o karaimach)“ (Biblijos sūnūs. Keli žodžiai apie karaimus) buvo išleista 1930 m. Čia populiariai pasakojama apie karaimų tikėjimą ir jo atsiradimą. Recenzuodamas šį leidinėlį žurnale „Myśl karaimska“ (Karaimų mintis) (1930-1931, t.2 z.3-4, str.68-70) profesorius Ananiašas Zajončkovskis (1903-1970), nurodydamas teksto trūkumus, pirmiausia pabrėžia jo pažintinę vertę. Antroji knygelė „O Iljaszu Karaimowiczu, zwierzchniku wojsk zaporoskich“ (Apie Iljašą Karaimovičių, zaporožiečių kariuomenės vadą) pasirodo 1931m., trečioji – „ Ogniska karaimskie“ (Karaimų židiniai)
buvo leista net tris kartus – 1932, 1934 ir 1936 m.
Vienas originaliausių Aleksandro Mardkovičiaus darbų – patarlių rinkinys „Karaim, jego žycie i zwyczaje w przysłowiach ludowych“ (Karaimas, jo gyvenimas ir papročiai liaudies patarlėse) – išleidžiamas 1935 m. Komentuodamas knygoje spausdinamas patarles ir priežodžius, autorius remiasi karaimų gyvenimo realijomis ir aiškina, su kokiais papročiais ar apeigomis atskira patarlė susijusi. Patarlės ir priežodžiai suskirstyti į vienuolika skyrių: apie religiją, apie karaimus, apie kitas tautas, apie moterį ir vaiką, apie gamtą, apie gyvenimą ir mirtį, apie džiaugsmą ir liūdesį, apie darbą, įvairūs, jumoristiniai, pamokantys. Tokiu būdu susidaro gana įdomus karaimų istorijos, gyvenimo būdo, moralinių taisyklių vaizdas. Pavyzdžiui, prie patarlės „Kai ant delno plaukas užaugs, karaimas nedorai pasielgs“ (Kacan uvuc isne cac cyhar, karaj kynhyrlyk kylar) autorius paaiškina, kad ji pabrėžia ypatingą karaimų sąžiningumą; aiškindamas patarles „Paklausysi žmonos – ir palapinėje nušvis, nepaklausysi – saulė ir danguje aptems“ (Tynlasan katynny, jaryk bolur catyrda; tynlamasan – tunar kujas azbarda); „ Ne ta žmona, kuri, išgirdusi smuiką, šokti puola, o ta, kuri namų reikalus išmano“ (Tiwildi ol katyn, kajsy kobuz esitkende sekired, ildu katyn, kajsy iwnin keregin biled), Mardkovičius pabrėžia karaimo žmonos vertinimo kriterijus. Patarlėje „Karaime, būk baltas (tyras), kaip sniegas, ir skaistus kaip mėnulis“ (Karaj, bol ak chaz kar, jaryk chaz aj) Mardkovičius remiasi žodžių žaismu: mat, karaimiškas karaimo pavadinimas – dviejų skiemenų žodis karaj; pirmas skiemuo kar reiškia sniegą, o antras – aj – mėnulį. Nors tokie aiškinimai mokslininkų vadinami mėgėjiška etimologija, bet literatūrine prasme gali būti priimtini.
Knygelės pabaigoje autorius pažymi, kad karaimams nesvetimas humoro jausmas, jie mėgsta pasišaipyti iš savęs, ir jis surašo kelis humoristinius pamokymus: „Pakelk akis nuo žemės – aukštesnis užaugsi“ (Ketir kezinni jerden – bijikrek esersen); „Supyko viščiukas ant vištos, kad negimė žąsimi“ (Epkelendi cipce tawuk isne, ki kazba any kylmady); „Su liūtu būk kaip liūtas, su ėriuku, kaip ėriukas, bet asilu netapk “ (Arslanba arslan bol, kozuba – kozu, ešekbe esek bolmahyn).
Nepaprastas Aleksandro Mardkovičiaus darbštumas stebėtinas. Tais pačiais 1935 m. jis dar išleidžia du „Karaimų-lenkų-vokiečių kalbų žodyno“ Karaj sez bitigi – Słownictwo Karaimskie -Westkaraimische sprache sąsiuvinius, kuriuose yra 4417 žodžiai (Lucko-Haličo tarme). Nors pradžioje Mardkovičius daugiausia rašė proza, bet 1937 m. atskiromis brošiūromis išleido du eilėraščių rinkinėlius – „Halic“ (Haličius) ir „Janhy irlar“ (Nauji eilėraščiai). 1938 m. jis išspausdino poemą „Szelomit. Jiry ullu siwerliknin“ (Sulomita. Didelės meilės daina), o 1939 m. – dar vieną eilėraščių rinktinę „Tozdurhan birtik“ (Pabirę grūdai).
Reikia pažymėti, kad „Karaj bitikligi“ serijoje Aleksandras Mardkovičius buvo pasiryžęs leisti ir mokslinius karaimikos darbus. Šie jo ketinimai atsispindi jo laiškuose profesoriams Ananjašui Zajončkovskiui ir Tadeušui Kovalskiui, su kuriais jis dalinosi savo planais. Realizuodamas šią idėją, 1931 m. Mardkovičius išleido Ananjašo Zajončkovskio Vakarų karaimų (Lucko-Haličo dialektas) kalbos trumpą gramatiką „Krótki wykład gramatyki języka zachodnio-karaimskiego (narzecze Łucko-Halickie)“.
Neapsiribodamas atskirų knygelių leidimu, Mardkovičius, vedinas kilnių patriotinių jausmų, 1931-1939 m. leidžia Lucke žurnalą „Karaj Awazy“ (Karaimų balsas), kurio išeina dvylika numerių.Tai – vienas vertingiausių Vakarų karaimų rašytinės istorijos objektų. Žurnalo tekstai daugiausia spausdinami karaimų kalbos Lucko-Haličo dialektu, bet yra ir Trakų karaimų kūrinių. Jame savo kūrinius spausdino ir Simonas Firkovičius, ir Simonas Kobeckis. Jame buvo atspausdinti ir prof. Ananiašo Zajončkovskio atlikti keli Adomo Mickevičiaus Krymo sonetų vertimai į karaimų kalbą. Be to, žurnale spausdinamos informacijos dėka Lenkijos karaimų bendruomenes pasiekia žinios ir apie Panevėžio karaimų veiklą, nes tiesioginių ryšių iki pat 1939 m. Vilniaus ir Trakų karaimai su Panevėžiu dėl politinių valstybių santykių palaikyti negalėjo. Panevėžyje 1937 m. pradėjusio eiti žurnalo „Onarmach“ (Pažanga) redaktorius Mykolas Tinfovičius (1912-1974) įžanginiame žodyje pažymi, kad mintis leisti žurnalą karaimų kalba kilo būtent Aleksandro Mardkovičiaus dėka.
Sekdami jo pavyzdžiu pradėjo savo jėgas literatūrinėje kūryboje mėginti ir kiti Lucko bei Haličo karaimai, pavyzdžiui, buvo išleisti keli Sergiušo Rudkovskio kūrinėliai: 1931 m. išspausdinta pirmoji, o 1939 m. – antroji jo apsakymo „Dostlar. Satyr kotarmak tirlikten jizip-alhan“ (Draugai. Linksmas pasakojimas, iš gyvenimo paimtas) dalys. 1933 m. jis dar parašo pasakojimą Tutuwlanmahy karajlarnyn Luckada (sahync)(Karaimų apsigyvenimas Lucke (prisiminimai).
II-ojo pasaulinio karo pradžia sustabdo Aleksandro Mardkowicziaus literatūrinę ir leidybinę veiklą ir palaužia sveikatą. Jis mirė pačioje karo pabaigoje 1944 m. balandžio 5 d. ir buvo palaidotas Lucko karaimų kapinėse. Deja, kapinės sovietmečiu sunaikintos, ir jo atminimo lenta buvo vėliau patalpinta ant jo žmonos kapo Sopote (Lenkija). O juk galėtų koks atminimo ženklas apie šį svarbų karaimų kultūrai (manau, ir Lucko miestui) žmogų atsirasti ir Lucke.
Išsamiau susipažinti su mažai Lietuvoje žinomu Lucko karaimų bendruomenės veikėjo, žurnalo „Karaj awazy“ (Karaimų balsas) leidėjo, rašytojo Aleksandro Mardkovičiaus asmenybe galima Lenkijos karaimų sąjungos leidyklos „Bitik“ (Knyga/ Raštija) 2013 m. išleistame „Karaimų almanacho“ (Almanach Karaimski) II-ame tome, kur apie jį rašo Varšuvos universiteto tiurkologė, Lucko-Haličo karaimų kultūros paveldo tyrinėtoja Anna Sulimovič. Šioje knygoje taip pat spausdinama 18 akademiko Ananiašo Zajončkovskio 1933-1939 m. Mardkovičiui rašytų laiškų. Nagrinėdama jų turinį, autorė pabrėžia, kad, nepaisydamas jųdviejų išsilavinimo skirtumo, Zajončkovskis labai dėmesingai, kaip lygus lygiam atsakinėjo į visus klausimus, diskutavo su korespondentu. Autorė taip pat nagrinėja ir Mardkovičiaus laiškus profesoriui Tadeušui Kovalskiui, kurie, kad ir cituojami tik iš dalies, rodo, kaip visi čia minimi asmenys buvo susiję, kaip kartu aptarinėjo ne tik jiems asmeniškai, bet visoms karaimų bendruomenėms rūpimus dalykus.
Skaitydamas laiškus matai, kad visos minimos asmenybės, kad ir labai skirtingos, buvo be galo pasišventusios karaimų tautos, jos kalbos ir kultūros išsaugojimo tikslui, todėl be vargo rado bendrą kalbą, laikė savo šventa pareiga dirbti ne sau ir savo ambicijoms, o bendruomenės ir tautos labui.
Parašyta remiantis Annos Sulimovič straipsniu Listy do Łucka. Aleksander Mardkowicz jako adresat korespondencji Ananjasza Zajączkowskiego (Laiškai į Lucką. Aleksandras Mardkovičius kaip Ananjašo Zajončkovskio korespondencijos adresatas), išspausdintu knygoje Almanach Karaimski, 2013 Nr. 2, psl.37-60.
Dr. Halina Kobeckaitė
