Rugsėjo 18 d. Lentvario kultūros rūmuose, vyko poezijos ir muzikos popietė, skirta poeto Paulio Širvio 95-osioms gimimo metiniams paminėti. Poeto  poezijos gerbėjai skaitė jo eiles, atliko muzikinius kūrinius.

    Poeto gyvenimas labai sudėtingas.

Basakojė vaikystė pilna ašarų ir džiaugsmo. Alkiui nuraminti, motina dainavo ir sekė pasakas savo vaikams, nuolatos prašantiems duonos.

   Niekas taip nepadainuos kaip motina, savo atsiminimuos rašė poetas.

   Likęs aštuonių metų našlaičiu, patyrė sunkią piemenėlio dalią.  Žiemomis mokėsi Dusetų ir Aleksendravės pradinėse mokyklose.

  Turėdamas 100  litų piemenėlio algelę pradėjo mokslus Salų žemės ūkio mokykloje. Poeto laimei čia mokėsi Antanas Raguotis, kuris mokinių susirinkime pasakė „Mūsų tarpe yra trys badaujantys mokiniai. Leiskime jiems mūsų kooperatinės valgyklos santaupų sąskaita maitintis“.

     Prasidėjo Antrasis pasaulinis karas, kuris poetą Paulių Širvį metė į patį jo pragarą.

    Jau pirmomis karo dienomis pakliuvo į vokiečių nelaisvę. Perėjęs kelis mirties lagerius, išgyvenęs visus baisumus, sugebėjo pabėgti.

Buvo išduotas ,, brolių lietuvių“ vokiečiams, kurie vėl uždarė jį į koncentracijos stovyklą. Du kartus  bandęs pabėgti, buvo sugautas, bet trečią kartą pavyko pasprukti. Perėjo fronto liniją ir įsijungė į 16 lietuviškos divizijos gretas. Kurše  buvo sunkiai sužeistas. Būdamas karo ligoninėje, parašė eilėraštį skirtą karo gydytojoms, kurios gelbėjo poeto gyvybę. Eilėraštis vadinasi  „Žvaigždelė“.

Laimingai jums, laimingo, broliai kelio!

Širdis stuksena vis lėčiau, lėčiau

   O tu, miela, suraski tą žvaigždelę,

     Kurią šiąnakt užgesdamas mačiau.

    Taip gimė eilėraštis ,,Žvaigždelė‘‘, kurį  poetas daugelį metų širdyje nešiojo. Eiles Paulius Širvys rašyti pradėjo  tikriausiai tada, kai draugų paprašytas rašė meilės laiškus jų draugėms, kurios juos gavusios net apsiverkdavo.  Gyvenimas poetą išmokė sukąsti dantis, suspausti širdį, kaip granatą ir laikyti taip, kad  nesprogtų. Buvo šviesių ir tamsių dienų. Daugiau tamsių. Bet jei kas gražintų mano kelią, praeičiau jį lygiai taip pat, kaip praėjau. Daug eilėraščių negrąžinamai išbarsčiau ant savo audringo ir vingiuoto likimo kelio, rašė savo atsiminimuose poetas Paulius Širvys.

 Gaila, kad labai mažai lentvariečių atėjo į šią gražią poezijos ir muzikos popietę, skirtą lietuviškojo beržo, poeto Paulio Širvio 95-osioms  gimimo metinėms paminėti.     Ačiū Lentvario kultūros rūmų darbuotojoms  už gražią ir dvasingą popietę.  Straipsnį baigiu poeto žodžiais. ,,Šiandien reikia žmogiškojo, paprastumo, kaip senos milinės ant pečių.‘‘

Antanas DOVYDAITIS