(III-oji dalis)
Kaip jau minėta, Lietuvos karaimų (kaip, beje, ir kiekvienos kitos tautos) istorija būtų žymiai nykesnė arba jos išvis nebūtų be dviejų pagrindinių veiksnių – per amžius sukaupto istorinio kultūrinio paveldo ir asmenų, kurių darbų dėka šis paveldas kaupėsi. Todėl tolesnėje savo veikloje mūsų bendrija siekė atskleisti, kas nuveikta ir kokie žmonės buvo pagrindiniai veikėjai. Dirbdami šia linkme, mes surengėme kelias tarptautines konferencijas, pakviesdami ir kitų valstybių mokslininkus. Čia minėsiu tik pačius įvykius, kurie iki šiol atrodo lyg kalno viršūnės, į kurias pavyko įkopti. Bet juk niekas neatsiranda staiga ir paprastai mažai pasakojama, kaip sunku buvo kopti. Kiekvienas toks renginys – didžiulis paruošiamasis darbas, kuris paprastai, deja, lieka nematomas. Ir tai ne du ar trys laiškai, ne vienas ar du apsilankymai kokioje nors įstaigoje ar keli rankų paspaudimai. Tai nuolatinis, kasdienis darbas – susirašinėjimas su įvairiomis instancijomis, būsimais dalyviais, pokalbiai telefonu, temų, laiko derinimas, darbotvarkės planavimas, kvietimų maketavimas, leidinių sudarymas, scenarijų kūrimas, archyvų nagrinėjimas ir pan. Dauguma mūsų bendruomenės narių dirbo šį darbą nesistengdami eksponuoti savęs, o rūpindamiesi galutiniu rezultatu ir retai sulaukdami padėkos. Jei nepadėkota iš karto, tai metas užpildyti tą spragą ir padėkoti už triūsą ir pasiaukojimą dabar, kai jau daugelio pagrindinių veikėjų nebėra gyvųjų tarpe.
Tad ką gi nuveikėme? Pirmiausia buvo konferencijų in memoriam ciklas.
Spauda apie 1993m. vykusį Vilniaus kenesos pašventinimą
Hadži Seraja Chano Šapšalo atminimui skirtos parodos Vilniaus universitete fragmentas (T.Harviaineno nuotrauka)
1991m. Lietuvos karaimų kultūros bendrija kartu su Vilniaus Universitetu, LMA Istorijos institutu ir Tautybių departamentu Vilniuje surengė
Tarptautinę mokslinę konferenciją, skirtą Lietuvos karaimų dvasinio ir pasaulietinio vadovo prof. Hadži Serajos Chano Šapšalo mirties 30-osioms metinėms paminėti.
Ji reikšminga keliomis prasmėmis. Toje konferencijoje mes susipažinome su kitų valstybių mokslininkais, tyrinėjančiais karaimų kalbą ir istoriją – Poznanės universiteto profesoriumi Henryku Jankowskiu, Helsinkio universiteto profesoriumi Tapani Harviainen. Šie mokslininkai vėliau tapo nuolatiniais mūsų renginių dalyviais ir karaimikos temos propaguotojais pasaulyje. Tada pirmą kartą išgirdome ir prof. Evos Csato Johanson pavardę. Prof.A.Dubinskio ir H.Jankowskio patarimu buvome ją pakvietę į konferenciją, bet tada ji atvykti negalėjo. Konferencijoje pasisakę Krymo karaimai nušvietė mums prieš tai mažai žinomus S.Šapšalo darbus gimtinėje. Dalis tų pranešimų buvo panaudoti 2011 m. kartu su Trakų Istorijos muziejumi išleistoje knygoje apie S.Šapšalą. Konferencijos metu MA Vrublevskių bibliotekoje ir Universitete buvo surengtos S.Šapšalo darbams skirtos parodos.
2011m., minint prof. S.Šapšalo mirties 50-ąsias metines, Trakų istorijos muziejus išleido gražų albumą „Hadži Seraja Chanas Šapšalas pasišventęs tautai ir mokslui“ (sudarė H.Kobeckaitė, V.Poviliūnas, I. Senulienė, A.Zagreckaitė), o karaimų kultūros muziejus buvo pavadintas jo įkūrėjo S.Šapšalo vardu bei atidengta jo memorialinė lenta. Už šiuos darbus esame dėkingi muziejaus direktoriui V.Poviliūnui.
Kitą svarbią in memoriam ciklo konferenciją Karaimų kultūros bendrija surengė 1992 m. Trakuose. Ji buvo skirta Trakų karaimų vyresniojo dvasininko, poeto Simono Firkovičiaus mirties 10-osioms metinėms paminėti. Konferencijos programos ir kvietimo maketą ranka nubraižė M.Firkovičius. Jis taip pat skaitė pagrindinį pranešimą apie savo dėdės darbus ir pasidalino prisiminimais, kaip nuo 1970-ųjų įrašinėjo jo paties skaitomas maldas ir giesmes. Šiandien tai be galo vertinga medžiaga visiems norintiems tirti karaimų kultūros paveldą, nes ir maldos, ir giesmių melodijos karaimų tradicijoje iš kartos į kartą buvo perduodamos žodžiu, o ne raštu.
Konferencija paskatino Varšuvos universiteto prof. A.Dubinskį panagrinėti S.Firkovičiaus kūrybą. Trakuose jis skaitė pranešimą ir jo pagrindu parašė straipsnį į žurnalą „Вильнюс“ (1993 Nr.8). Vėliau šis straipsnis pasirodė ir lenkų kalba žurnale „Przegląd Orientalistyczny“ , ir jo kūrybos rinktinėje „Caraimica“ (1994m.). Tokiu būdu žinia apie Trakų karaimų vyresniojo dvasininko, talentingo žmogaus, religijos, kalbos ir kultūros sudėtingais sovietiniais laikais puoselėtojo vardą ir darbus peržengė Trakų ir Vilniaus ribas.
Sekantis reikšmingas to ciklo Lietuvos karaimų kultūros bendrijos renginys buvo Tarptautinė mokslinė konferencija „Kipčiakų tiurkų orientas Lietuvoje. Istorija ir tyrimų perspektyva“. Ji įvyko 1993 m. spalio 27 d.Vilniuje ir buvo skirta 90-osioms prof. A. Zajączkowskio gimimo metinėms paminėti bei kenesos Vilniuje pašventinimui. Ši konferencija dar ypatinga tuo, kad ją pirmą sykį rengėme drauge su Lietuvos totorių draugija ir Turkijos ambasada Lietuvoje. Pranešimai buvo susiję ir su karaimotyra, ir su totorotyra. Tai buvo labai dėsningas ir pagrįstas sprendimas, ne tik dėl to, kad abi tautos kalbos ir kultūros požiūriu yra giminingos, bet ir dėl to, kad prof. A.Zajączkowskis ir pats parašęs nemažai straipsnių, susijusių su Lietuvos totorių istorija, ir išugdęs ne vieną totorotyros mokslininką. Be to, konferencijoje dalyvavo daug jaunų mokslininkų iš Lenkijos, Šveicarijos, Rusijos ir kitų valstybių. Nors į konferenciją negalėjo atvykti prof. A.Zajączkowskio bendražygiai prof. N.Baskakovas iš Maskvos ir prof. I.Melikoff iš Starsbūrgo, jie atsiuntė savo prisiminimus, kurie liudijo, kokie artimi šie žmonės buvo. Konferencijos medžiaga buvo išleista atskira knyga „Kipčiakų tiurkų orientas. Istorija ir tyrimų perspektyva“. (Sudarytojos H.Kobeckaitė ir T.Bairašauskaitė. 1994).
Beje, prof. A. Zajączkowskio mirties 30-metis buvo taip pat paminėtas 2000 m. Ankaroje. Profesorius buvo ne kartą lankęsis Turkijoje, susitikęs su valstybės vadovu Mustafa Kemaliu Atatiurku, nagrinėjęs turkų kalbos ir literatūros paminklus, tad Turkų kalbos instituto direktorius prof. Ahmetas Erdžilasunas (Ahmet Ercilasun), prieš tai jau keliose konferencijose susitikęs su K.Firkavičiūte ir girdėjęs jos skaitytus pranešimus apie karaimų muziką, mielai pritarė mūsų iniciatyvai. Lietuvos karaimų kultūros bendrija dalyvavo netiesiogiai – formaliai konferenciją drauge su turkais rengė Lietuvos ir Lenkijos ambasados Turkijoje. Tuo metu ir M.Firkovičius, ir aš dirbome Turkijoje ir labai apsidžiaugėme, kad pavyko surasti tokią kelioms valstybėms svarbią bendrumo giją. Lenkijos ambasadorius tuomet Miroslawas Palaszas (Miroslaw Palasz) taip pat buvo tiurkologas ir puikiai nusimanė apie A.Zajączkowskio darbus. Taigi mums pasisekė. Konferencijoje kalbėjo profesoriaus duktė E. Zajączkowska-Lopatto, Lenkijos ir Turkijos tiurkologai, gerai pažinoję patį prof. A.Zajączkowskį ir jo įnašą į Turkijos tiurkologiją. Konferencija buvo labai gerai įvertinta, joje pabrėžtas trijų valstybių mokslininkų bendradarbiavimas ir neblėstantis interesas tirti bendrą istorinį paveldą. Konferencijos medžiaga buvo atspausdinta žurnale „Tiurk dili“.
1993 m. spalio 27d. Vilniuje vykusi konferencija buvo sugretinta ir su kitu labai svarbiu mūsų bendruomenės gyvenimo įvykiu – Vilniaus kenesos remonto pabaiga ir jos pašventinimu, kuris sutapo su kenesos pirmojo pašventinimo 70-osiomis metinėmis. Šis įvykis tapo svarbiu reiškiniu Vilniaus miesto gyvenime ir sulaukė plačių atsiliepimų spaudoje. Prieš pašventinimą pranešimą apie Vilniaus kenesos istoriją skaitė Ina Firkavičiūtė.
Kenesos remonto darbams vadovavo vyresnysis dvasininkas M.Firkovičius. Jis atliko ir pašventinimo ceremoniją bei rūpinosi kviečiamųjų svečių sąrašu ir kvietimų išsiuntimu. Jo supratimu, bendravimas su žmonėmis buvo vienas svarbiausių karaimų bendruomenės išlikimo ir žinomumo sąlygų. Gal dėlto jis niekada nebuvo pasipūtęs, susireikšminęs, neatsisakydavo dalyvauti jokiuose renginiuose, į kuriuos buvo kviečiamas – nesvarbu, ar tai buvo Prezidento priėmimas, ar Sąjūdžio rengiamas koncertas Vingio parke, kur yra kelis kart dainavęs, ar pasitarimas pilietinės gynybos klausimu. Todėl nenuostabu, kad į pašventinimo ceremoniją gausiai susirinko ne tik karaimų bendruomenė, bet ir Lietuvos Vyriausybės ir Seimo nariai, Vilniuje reziduojantys ambasadoriai, remonto darbus vykdžiusių organizacijų vadovai. Nors užsienio valstybių misijų tuo metu Vilniuje dar buvo nedaug, bet jų darbuotojai aktyviai domėjosi miesto gyvenimu. O Turkijos ambasadorius Erkanas Gezeras ne tik kalbėjo konferencijoje, bet ir finansiškai parėmė renginį.
Šiuo metu Vilniaus kenesa yra viena iš dviejų Lietuvoje veikiančių karaimų šventovių, kurioje religinių švenčių metu vyksta reguliarios pamaldos.
Dr. Halina KOBECKAITĖ
