(II-oji dalis)
Karaimų kultūros rėmimo grupės steigiamajame susirinkime buvo sumanyta surengti Trakuose tarptautinę karaimų sueigą. Jai buvo pradėta ruoštis iš anksto, ir ji įvyko 1989m. rugpjūčio 18-20 d. , t.y. prieš 25 metus. Tomis dienomis karaimai ,,neištirpo” tarp kitų Trakų gyventojų, atvirkščiai – jau nuo ankstyvo ryto Karaimų gatvė ėmė virti kaip avilys. Atvykusieji būriavosi prie namo Nr. 37, kurio šeimininkas Juozas Firkovičius svetingai sutiko įkurti čia registravimo „biurą” ir net specialiai suremontavo tam patalpas. Registracijai vadovavo jo duktė Ina. Ji viena pirmųjų įsitraukė į organizacinį darbą: dar pavasarį išsiuntinėjo pranešimus į kitus miestus, susirašinėjo su visais norinčiais atvažiuoti, kantriai aiškino laiškais, telegramomis ir telefonu kas, kada ir kur vyks, kokios dalyvavimo sąlygos, kur galima bus nakvoti, valgyti, ką galima bus Trakuose pamatyti. Tuo metu dar nebuvo nei elektroninio pašto, nei skype, nei mobiliųjų telefonų! O juk karaimai kompaktiškai gyvena tik Lietuvoje, Lenkijoje, Kryme ir Maskvoje. Kitose vietose — viena dvi šeimos, vienas, kitas žmogus.
Baigiamojo koncerto Trakų kultūros namuose dalyviai. (A.Firkovičiaus nuotrauka)
Sueigos organizatoriai ir svečiai. (Nuotrauka iš H.Kobeckaitės archyvo)
Sužinoję, kad Lietuvos karaimai jau praėjusiais metais susibūrė į bendriją, mūsų pavyzdžiu pasekė Krymo ir Maskvos tautiečiai. Kai pradėjome ruoštis tam renginiui, buvo galvota apie paskirus asmenis, o kai visi susirinkome, jau buvo trys organizacijos. Renginys Trakuose tarsi mobilizavo tautiečius Kryme ir Maskvoje.
Sueigą rengė Lietuvos karaimų kultūros bendrija, ir jos valdyba renginiui paruošti sudarė organizacinį komitetą, veikusį koordinuotai su ja.
Organizacinio komiteto pirmininku buvo išrinktas Markas Lavrinovičius, o jo nariais Emilija Lavrinovič, Zofija Samulevičiėnė (Trakai), Georgijus Lavrinovičius, Jurijus Špakovskis, Ina Firkovič. Julija Jutkevičienė, Jonas Samulevičius (Vilnius). Organizaciniam komitetui nuoširdžiai talkino visi karaimai, nes darbo buvo per akis — reikėjo kepti kybynus, vežioti svečius, siūti vėliavėles, gaminti ženkliukus ir rėmelius, išvalyti kenesą. Net anksčiau atvykę tautiečiai talkino kaip išmanydami. Visi renginio šeimininkai parodė daug išradingumo, sumanumo, entuziazmo, ir jų visų nuoširdus darbas — svarbi prielaida, kad renginys pavyko.
Kad atvažiavę svečiai neišsiskirstytų tuščiomis, buvo pasirūpinta susitikimo simbolika: pagaminti ženkliukai (L.Rajackas, L.Firkovičius, B.Pikelis, G. Lavrinovičius), tautinės juostelės (L.Maleckas), susitikimo ir koncerto programėlės (R.Kungurceva, M.Firkovičius ), proginis popierius laiškams (B.Pikelis). Pirmą kartą buvo išleista Lietuvoje gyvenusių ir karaimiškai rašiusių poetų kūrybos rinktinė karaimų kalba „Karaj jyrlary“ (sudarė M.Firkovičius, viršelis A.Novicko). Norintys taip pat galėjo įsigyti atskirą M.Tinfovičiaus poezijos ir jos pažodinių vertimų (prof. W.Zajączkowskis) knygutę „Irlar“, Lenkijoje 1987 m. išleistą straipsnių rinkinėlį „Karaimi” („Karaimai”) (red. A.Dubinskis ir E.Slivka) bei Lucko tarmės pagrindu parengtą karaimų literatūros ir papročių biuletenį ,,Avazymyz“(„Mūsų balsas”) (sudarytoja A.Sulimovič).
Svečių į sueigą susirinko apie 500 iš 47 Lietuvos, Lenkijos, Rusijos, Prancūzijos, Ukrainos, Italijos, Estijos, Mongolijos, Kirgizijos miestų. Organizatorių sudarytame grafike matyti, kiek, iš kokio miesto ir kokio amžiaus buvo atvykę vyrų ir moterų.
Sueiga truko 3 dienas. Šeštadienio rytą visi dalyviai rinkosi į kenesą iškilmingoms pamaldoms, kurias aukojo M.Firkovičius. Viskas švytėjo ir žibėjo, nuotaika buvo pakili, nors dvasininkas dar neturėjo specialių drabužių.
Dar prieš dvejus metus karaimai nė svajoti negalėjo apie tokį susitikimą. Vyresnės kartos karaimai gerai prisimena aktyvius raginimus atsisakyti kenesos, perduoti ją Trakų muziejui, t.y. atsikratyti to ,,nereikalingo” balasto. Buvo ir mūsų bendruomenėje žmonių garsiai to reikalavusių. Šiandien net sunku įsivaizduoti, kad tokių būta, ir sakom ,,Ačiū Dievui“, kad buvo supratingesnių žmonių, kurie fanatiškai priešinosi tam žingsniui, stengdamiesi iš paskutiniųjų išsaugoti Trakuose konfesinį „dvidešimtuką”, ir tuo pačiu kenesą, suvokdami, kad tai ne tik maldos namai, bet ir šventovė, turinti mums visiems simbolinę ir tautiškumo išsaugojimo prasmę. Jos netekus būtų užpūsta kad ir silpnai, bet vis dar deganti žvakė… Ir prieš 25 metus jos liepsnelė ėmė pleventi skaisčiau.
Pirmaisiais karaimų dvasinio atgimimo metais M.Firkovičius, nors dar nebuvo išrinktas vyresniuoju dvasininku, rūpinosi visais religinės bendruomenės reikalais. Šiandien gali atrodyti juokinga, kad net elementariais klausimais reikėjo prašyti ministrų pagalbos. Pvz., 1991 m. M.Firkovičius rašė laišką Lietuvos prekybos ir materialinių išteklių ministrui V.Židoniui prašydamas sudaryti galimybę įsigyti audinio sutanai pasiūti.
Bet ne drabužiai tada buvo svarbiausia. Kai kurie svečiai pirmą kartą gyvenime dalyvavo pamaldose. Ir jų, ir mūsų akyse žibėjo ašaros – gyvybė grįžo į kenesą ir į karaimų bendruomenę. Kai visi dalyviai sugiedojo tradicinę psalmę ,,Kim symarlansa” (Kas atsidavė Aukščiausiojo globai) ir pamaldos baigėsi, veiksmas persikėlė į Trakų kultūros namus. Čia fojė buvo surengta nedidelė karaimų prieškarinių leidinių ir buvusių kenesų Odesoje, Simferopolyje, Vilniuje, Kijeve, Panevėžyje nuotraukų paroda. Simferopolietis J.Polkanovas iškabino atsivežtą Džuft-kalės fotografijų ekspoziciją.
Salėje du pusdienius vyko konferencija, kuriai pirmininkavo H.Kobeckaitė ir M.Lavrinovičius. Sueigą pasveikino prof. Č.Kudaba, Trakų miesto valdžia, telegramas atsiuntė negalėję atvykti Varšuvos ir Maskvos karaimai. Sveikindamas susitikimo dalyvius, prof. Č.Kudaba sakė, kad džiaugiasi matydamas taip gausiai susirinkusius karaimus, bendros žemės, bendros istorijos, bendro likimo seseris ir brolius, atgimusius ir pasiryžusius tęsti gražius protėvių papročius. Kultūros kalba, sakė profesorius, leidžia visoms šiandien Lietuvoje gyvenančioms tautoms bendrauti, sutarti ir suprasti vienai kitą, drauge kurti gėrį ir džiaugsmą. Konferencijos dalyvius taip pat sveikino Trakų miesto valdžia. Visi sveikinusieji pažymėjo, kad karaimai praturtino Trakus savitu koloritu, ypatinga rytietiška pasaulėjauta, ir patys surado vietą Lietuvoje.
Konferencijoje apie Krymo karaimų istorinį likimą pranešimus skaitė J.Polkanovas ir I.Šaitan (Simferopolis), Jaltos gydytojas J.Baraš, apie Trakų karaimus — istorikas R. Firkovičius, H. Kobeckaitė, karaimų kalbos tyrimus nušvietė Varšuvos universiteto profesorius A.Dubinskis ir VU absolventė J.Špakovska, Mykolas Firkovičius pasakojo apie apeigines karaimų giesmes ir jas pailiustravo.
Apie Maskvos karaimus, sukūrusius savo organizaciją prieš mėnesį, kalbėjo jos pirmininkas I.Babadžanas. Svečias pabrėžė, kad Trakai visų karaimų gyvenimo centras. Jis taip pat pažymėjo, kad naujai susikūrusi Maskvos karaimų asociacija ketina palaikyti glaudžius ryšius su Lietuvos ir Krymo karaimais.
Lenkijos karaimų religinės sąjungos pirmininkas prof. S.Pileckis pasakojo susirinkusiems apie Sąjungos veiklą, padėkojo LKF pirmininkui Č.Kudabai už karaimų globą ir paramą jiems. Emilija Lopatto –Zajączkowska, kuri kartu su vyru Emanueliu tada buvo atvykę į Trakus pirmą kartą po daugelio metų, kvietė jaunimą labiau domėtis savo šeimų istorija, jų praeitimi bei ryšiais, dažniau kalbėtis su seneliais, tėvais, tetom ir dėdėm apie savo giminę ir kiekvieną jos atšaką. Toks domėjimasis bus puikus karaimų kultūros tradicijų, apeigų universitetas. Tik išėję tokį namų universitetą, pasakė ji, galime stoti į tikrąjį. Tautos istorijoje negalima juk pamesti nė kruopelytės. Ponai Lopatto pasiūlė įsteigti specialų fondą Vilniaus kenesai atkurti, ir pirmieji pradėjo geranoriškų aukų tam tikslui sąrašą. Jų pavyzdžiu pasekė nemažai kitų tautiečių.
Apie būtinumą pažinti giminę, puoselėti tautos kultūrą, kalbėjo ir viešnia iš Lenkijos K.Tračyk. Norint išsaugoti karaimų kultūrą, pasakė ji, būtina kasdien kaip anglišką veją prižiūrėti, rinkti ir kaupti visas tautines vertybes. Ji taip pat atvežė sueigai adresuotą savo motinos N.Jutkievič laišką, kuriame ši linkėjo visiems susirinkusiems sveikatos, prisiminė Lenkijoje vykusius karaimų suvažiavimus ir apgailestavo, kad pati dėl ligos nebegalinti būti drauge su visais salėje.
Apie tiurkiškas karaimų šaknis kalbėjo karaimės iš Kijevo vyras azerbaidžanietis R.Rzajevas, diskusijose taip pat pasisakė M.Maksimadži (Leningradas) ir D.Jutkevičius (Vilnius).
Pagrindiniai emociniai sueigos akcentai buvo tautiška vakaronė, kurią rengė karaimų moterys, susibūrusios į „Katyn odžahy” („Moterų ratelis”), ir etnografinis koncertas, parengtas pirmą kartą po karo. Jį režisavo Vilniaus konservatorijos koncertmeisterė R.Kungurceva, o scenarijų parašė M. Firkovičius, ilgus dešimtmečius kaupęs bei nagrinėjęs rankraštinį tautos palikimą ir folklorą. Visi paruošiamieji dokumentai, programų maketai buvo rašomi ranka, nes tuomet dar kompiuteriais nesinaudojome. „Artistai”, dideli ir maži, repetavo visą vasarą ir patys siuvosi kostiumus. Tą savaitgalį Trakuose pirmą kartą galima buvo pamatyti karaimiškais drabužiais apsirengusias mergaites ir gražias tiurkiškas kepuraites užsidėjusius vyrus ne muziejuje, o čia pat gatvėje.
Koncerto pirmoje dalyje, kaip buvo parašyta M.Firkovičiaus scenarijuje, karaimų aksakalai (M.Zajączkowskis, A,Jutkevičius, S.Juchnievič, J.Firkovičius) prisiminė senąsias legendas bei jaunystės dainas, kurios čia pat jaunimo buvo ir padainuotos. Koncerto šerdį sudarė karaimiškų sužadėtuvių (Kieliašmiak) ir vestuvinės apeiginės dainos „Muzhul keliń” (Liūdna nuotaka) inscenizacija. Antroje koncerto dalyje pasirodė vaikai, kurie jau buvo lankę kalbos pamokas ir pramokę gimtosios kalbos, ir J.Rajeckienė, kartu su vaikais padainavusi lopšinę S.Firkovičiaus žodžiais „Kujaščech jadady“ (Saulutė pavargo). Vasaros repeticijų rezultatai pranoko lūkesčius – žiūrovai buvo sužavėti. Džiaugėsi ir patys atlikėjai.
Kad svečiai pajustų ne tik šeimininkų svetingumą, bet ir poetišką Trakų gamtos grožį, jiems buvo surengtos ekskursijos garlaiviu po ežerus, kas norėjo plaukiojo valtelėmis, apžiūrėjo Karaimų etnografinės parodos ir Trakų pilies menių ekspozicijas.
Po šio susitikimo, kurio pagrindinis tikslas buvo susipažinti, pabendrauti, suvokti, kad visi priklausome vienai tautai, mes tapome labiau matomi ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje, labiau atsivėrėme ir patys ėmėme daugiau kalbėti ir rašyti apie save, nors iki šiol to yra per mažai, ir viešoje erdvėje, net tariamuose moksliniuose tyrimuose, tenka išgirsti visokių pramanų apie karaimų tautos istoriją ir jos veikėjus.
Dr. Halina Kobeckaitė
