Tęsinys. Pradžia Nr. 28

http://www.traku-zeme.lt/traku-pavieto-bajorija-xvi-a-2-puseje-xvii-a/

Vyriausias Lietuvos Tribunolas ir maršalkomis tapę Trakų bajorai

Nors teisinė sistema pamažu buvo vystoma ir modernėjanti, tačiau visais laikais atsirasdavo ir tokių, kurie likdavo nepatenkinti teismo sprendimu. Tuomet buvo siunčiamos apeliacijos LDK valdovui bei Lenkijos karaliui, kuris turėdavo pasakyti galutinį bylos sprendimą. Savaime suprantama, kad šis buvo užsiėmęs begale ir kitų reikalų, „todėl valdovui apeliacine tvarka patekusios bylos neretai gulėjo neišspręstos keletą ir net keliolika metų.“[1] Viso to pasekoje 1581 m., patvirtinus Steponui Batorui, įsteigtas Vyriausiasis Lietuvos Tribunolas, kuris buvo įtrauktas į tų pačių metų paskelbtą konstituciją.[2] Tribunolo sesijos turėjo vykti ir Trakuose, kaip vienoje iš 4 numatytų vietų (taip pat Vilniuje, Naugarduke ir Minske). Čia buvo sprendžiamos į Trakų vaivadiją įeinančių pavietų apeliacinės bylos.[3]

Remiantis Tribunolo atstovų sąrašo duomenimis nuo 1582 m. iki 1696 m.[4], iš jo išrinkus Trakų paviete veikusius bajorus, matome maršalkos pozicijas užėmusį 31 asmenį.  Čia egzistuoja tendencija, kad jais dažniausiai tapdavo tie, kurie turėjo kašteliono pareigas. Taip pat yra akivaizdi giminystės ryšių įtaka, kur ypatingai dominuoja Chodkevičiai. Pradedant nuo Jurgio Chodkevičiaus (buvo Trakų kaštelionas, LDK drožėjas, Žemaitijos seniūnas), vėliau sekė jo sūnus Jeronimas. Jis keturis kartus užėmė šias pozicijas buvęs Trakų kaštelionu, LDK arklidininku, Mstislavlio vaivada, Vilniaus kaštelionu ir Bžesko seniūnu. Net penkis kartus maršalka tapo Jeronimo sūnus Kristupas Chodkevičius, kuris turėjo LDK vėliavininko pareigas 1611 m., 1623 m. arklidininko titulą, 1633 m. tapo Trakų kaštelionu, po 3 metų – Vilniaus kaštelionu, 1642 m. Vilniaus vaivada.[5] Taigi per tris šeimos atstovų kartas, Tribunolo maršalkos pozicijos vis labiau dažnėjo.

                 Titulinės pareigybės

Be ankščiau paminėtų bajorų užimamų pareigų paviete, dar buvo ir titulinės pareigybės, kurios dažnai neturėjo jokių svarbių funkcijų valstybės politiniame gyvenime. Trakuose būta taurininkų, pataurininkų, vartininkų, raktininkų, paraktininkų, drožėjų, tiltininkų ir t.t. Pavyzdžiui, Trakų pavietas nuo XVI a. pirmos pusės iki XVIII a. pabaigos turėjo 75 pataurininkus. Išskiriant XVI a. antrą pusę – XVII a. jų lieka 25. „Jie dažnai buvo sugalvoti tik bajorų savigarbai ir titulomanijai patenkinti.“[6] Neturėjo nei valdžios, nei turinio ir kuo daugiau bajorų luomas įgaudavo teisių ir laisvių, tuo labiau rūpinosi, kad būtų didesnis skaičius giminėje turinčių kokį nors titulą. Arba būdavo atvejų, kai paprasčiausiai „pasiimdavo“ tėvo arba senelio turėtą titulą.[7]

Toliau pateikta lentelė, sudaryta remiantis leidiniu „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pareigūnai. Trakų vaivadija XIV–XVIII a“.[8] Iš jame surašytų Trakų pavieto bajorų sąrašų buvo atskirtos ir išrinktos svarbesnės pareigybės (ne titulai) bei pateiktas dažniau minėtų giminių (pareigose) skaičius mus dominančiame laikotarpyje.

Pagal šiuos duomenis galime susidaryti bendrą giminių dominavo pareigose vaizdą. Čia akivaizdžiai išsiskiria Bychovecų, Stravinskių ir Oginskių giminės, kurios neturi ryškaus dominavimo kažkuriame viename „lange“, tačiau  yra išsimėčiusios po kelis giminės atstovus kiekvienoje pareigybėje ir jas susumavus sudaro daugumą. Lentelėje neatsilieka ir Radvilos, kurie užima tvirtą poziciją tarp kaštelionų. Toliau mažėjimo tvarka seka Tiškevičiai, smarkiau nuo pirmųjų atsilieka Chodkevičiai bei Skorobogatai ir kiti. Giminės, kurios turi po vieną ar du atstovus lentelėje paminėtos todėl, jog jos dažnai matomos mažesnės reikšmės pareigose ir tituluose arba yra žymesnės kituose LDK regionuose (Kuncevičiai, Kiškos, Mackovičiai, Pacai). Tiesa, svarbu paminėti ir tai, jog šioje lentelėje neįrašytos liko vaiskio ir paiždininko pareigos ne todėl, kad jų nėra, o todėl, kad liko tušti, neužpildyti langeliai – nei viena iš čia paminėtų giminių tų vietų neužėmė. Visų teismų teisėjai sujungti į vieną kategoriją (išskyrus pakamarį), lygiai taip pat kaip ir raštininkai.

                 Bajorų turtinė padėtis pagal 1567 m. kariuomenės ir 1690 m. dūmų surašymus

Bajorų turtinę padėtį XVI a. antroje pusėje leidžia nustatyti 1567 m. kariuomenės surašymas.[9] Šis buvo įvykdytas praėjus metams po Antrojo Statuto paskelbimo ir nusako Trakų pavieto bajorų siunčiamų karių skaičių. Iš karto išsiskiria Trakų ponu pristatomas Jurijus Chodkevičius, kuris Trakų paviete pareigybių neturėjo. Jis siunčia iš 6 skirtingų valdų 122 žirgus ir 62 pėstininkus, taip pat atskirai valdovo malonei 58 žirgus bei ponų malonei 40 pėstininkų. Jam skaičiais nenusileidžia Trakų vaivada Stefanas Zbaraskis (Stefan Zbarazki). Šis siunčia karių iš 30 savo valdų, iš kurių trys buvo Trakų paviete, tai – Paskutiškių (Пашкутишокъ), Žeimių (Жеймъ) ir Gegužinių (Кгекгужина) valdos. Iš viso 173 žirgus ir 84 pėstininkus. Kitų išskirtų bajorų siuntimai yra žymiai kuklesni:

• Mykolas Baka – 2 žirgai. (paviete pareigų neturėjo).
• Juozas Bychovecas – siunčia 1 tarną ir 1 žirgą. (paviete pareigų neturėjo).
• Mikalojus Bychovecas – 1 tarnas ir 1 žirgas.
• Dimitrijus Bychovecas – 1 tarnas ir 1 žirgas.
• Baltromiejus Stravinskis – 3 žirgai ir 1 pėstininkas. (paviete pareigų neturėjo).
• Jonas Stravinskis – 1 žirgas.

Tačiau nuo nagrinėjimo laikotarpio pradžios iki pabaigos, per daugiau nei 100 metų, turtinė giminių padėtis galėjo žymiai keistis. Todėl šiuos duomenis sulyginame su 1690 m. Trakų pavieto dūmų surašymu.[10] Visas pavietas suskirstytas į parapijas, kur nurodoma valda bei jos savininkas. Duomenys pateikiami nuo didžiausio dūmų skaičiaus mažėjimo tvarka.

• Karolis Oginskis – 210.
• Mikalojus Bychovecas – 60 Semeliškių parapijoje (įvardintos Abromiškės, palivarkas Onuškyje bei karčiama) ir 24 – Aukštadvario parapijoje.
• Motiejus Romeris – 18 Žaslių ir Paparčių parapijoje bei 7 – Semeliškių.
• Felicijonas Jonas Skorobogatas – 19 (kartu su broliu Mykolu turi dvarą Trakų mieste).
• Eberhardas Kazimieras Baka – 3.
• Vladislovas Bychovecas – 2.
• Vladislovas Stravinskis – 2.
• Jonas Stravinskis – 2.
• Jonas Baka – 2.

Toliau Jokūbas, Stanislovas, Kazimieras Skorobogatai – 1, Vaitiekus, Adomas su Danieliumi Stravinskiai – 1, Motiejus bei „ponas“ (nežinomas vardas) Kuncevičiai – 1.

Iš to galima padaryti išvadą, kad 1567 m. žymesnės giminės po aptartų valstybės teisminių ir administracinių reformų dar nebuvo spėjusios įsitvirtinti Trakų paviete.

                 Trakų bajorų seimeliai

Kaip yra žinoma, bajorijos svarba jau buvo didelė Vytauto laikais. O metams bėgant ji ir toliau augo. Jų vaidmuo tapo labai svarbus, nes šie buvo Didžiojo Kunigaikščio politinis ramstis. Pasak A. Šapokos, „tik nuo jų paramos priklausydavo, kam teks didžiojo kunigaikščio sostas; todėl nebuvo galima su jais nesiskaityti.“[11] Visai natūralu, kad valstybėje jie tapo tarsi svarbiausiu luomu, nes valdovo vaidmuo kartais būdavo tik „dėl vaizdo“. Atsirado seimai, o po XVI a. reformos ir atstovavimas iš pavietų. Seimo įtaka buvo didžiulė. Įdomu tai, kad bajorai su valdovu buvo tarsi „surišti“: tik valdovas galėjo tvirtinti bajorų pasiūlytus įstatymus seime, tačiau nesutarti su jais buvo gan rizikinga – bajorai galėjo protestuoti, pavyzdžiui, nemokėdami mokesčių.[12]

Po XVI a. antroje pusėje vykusios teisminės ir administracinės reformos LDK teritorija buvo padalinta į vaivadijas ir pavietus. Kiekviename paviete vykdavo seimeliai, kurių veikla „pagal senuosius papročius“ įteisinta Žygimanto Augusto konstitucijoje.[13] Juose vietos bajorai spręsdavo savo reikalus, rinkdavo asmenis į tam tikras pareigybių vietas, skirdavo mokesčius. Vykdavo ir priešseiminiai pavietų seimeliai, kuriuose rinkdavo po 2 atstovus į bendrus LDK ir Lenkijos seimus ir jiems surašydavo instrukcijas.[14]

Nors ir yra priešingų hipotezių, tačiau Žygimanto Augusto 1565 m. privilegija, o vėliau ir Antrasis Lietuvos Statutas nurodo, jog dalyvavimo teisė seimuose buvo lygi balsavimo teisei. Dalyviais galėjo būti tik bajorišką kilmę turintys (šlėktos) bei kilę iš to paties pavieto, kurį atstovauja.[15]

Šie seimeliai vyko Trakų pusiasalio pilyje. Tą išduoda Trakų vaivados M. Kristupo Radvilos Našlaitėlio laiškas 1599 m., kuriame kviečia šlėktas atvykti į seimą ten, kur yra sprendžiami visi Trakų pavieto reikalai. Pilis buvo visų posėdžių nuolatinė vieta iki Abiejų Tautų Respublikos gyvavimo pabaigos.[16] Tačiau buvo ir nenumatytų atvejų, kai jie turėdavo persikelti dėl karų arba ligų. Jie vyko, pavyzdžiui, Semeliškėse, Žiežmariuose ar Simne.[17] Kaip vieta, taip pat buvo nustatytas ir seimų laikas. Pagal Antrojo Statuto nurodymus atstovų pasiuntiniai buvo renkami per 4 (vėliau per 6) savaites iki seimo, tačiau šie terminai nebuvo pastovūs ir vis keitėsi.[18] Regioniniai seimeliai nebūtinai įvykdavo paskirtu laiku. Užfiksuota tokių atvejų, kai jie buvo nukelti dėl bajoro prašymo: 1594 m. M. Kristupas Radvila Našlaitėlis rašė Trakų bajorams, kad atidėtų seimelio laiką kelioms dienoms „be nusiskundimų bei nepasitenkinimo“, nes jis serga.[19] Statutas numatė seimų sudėtį: dalyvavo ne tik iš pavietų išrinkti deputatai, bet ir tie ponai, kuriuos nuo senų laikų valdovas pašaukė. Nei vienas jų negalėjo turėti bylų teisme.[20] Taip pat buvo draudžiama dalyvauti seime turint ginklą,o 1581 m. už tai netgi nustatyta piniginė bausmė. Tais pačiais metais nustatytos deputatų rinkimų į seimą taisyklės, skiriamos vis didesnės nuobaudos už seimų ramybės drumstimą. Visus pažeidimus sprendė seimo teismas.[21] Tačiau ne visada tokios tvarkos buvo laikomasi. 1589 m. į Slanime vykstantį seimą atvyko Trakų vaivada J. Chlebavičius (J. Hlebowicz) lydimas ginkluotų vyrų būrio. Didesnio kivirčo neįvyko, nes vaivada buvo nuramintas. O viso to tikslas – įbauginti kitus bajorus, kad į jį būtų žiūrima kaip į stiprų ir įtakingą asmenį.[22] Tokią situaciją aiškina ir A. Šapoka. Jis teigia, kad seimeliuose išlošdavo tas, kuris turėdavo didesnę palaikančiųjų pusę. „Dėl to didžiūnai ne tik rūpindavosi savo pusėn patraukti bajoriją įvairiais pažadais, papirkimais ar grasinimais, bet į svarbesnius seimelius, jei nebūdavo tikri bajorijos daugumos palankumu, priveždavo šimtus plikbajorių iš savo dvarų.“[23]

Dalyvių skaičių seimeliuose sunku nustatyti dėl skirtingų priežasčių. Buvo įvairių atvejų: arba labai negausiai susirinkusių delegatų, arba tiek, kad į patalpą netilpo.[24] Anot A. Vasiliausko, nedidelis lankomumas visada buvo minimas, bet išlikusi korespondencija atskleidžia, jog tai įvykdavo retai. Jis pateikia 1632 m. A. Oginskio skundą K. Radvilai, kad į elekcinį seimelį beveik nieks nesusirinko, bajorų skaičius buvo tik iki tuzino. Taip pat istorikas pateikia vidutinį dalyvių skaičių, remdamasis parašais ant dokumentų: parašų skaičius niekada neviršija 70 ir paprastai svyruoja tarp 20 ir 60.[25] Tačiau negalime pamiršti ir to, kad ne visi bajorai buvo raštingi bei pasitaikydavo ir tokių, kurie neišbūdavo viso seimelio kadencijoje, todėl pasirašydavo „tik patys kantriausi dalyviai“.[26] Deputatų nedalyvavimo priežastys buvo įvarios: per didelės išlaidos, sveikatos problemos ir net oro sąlygos, ką rodo Trakų vaivada M. K. Radvila 1599 m. žiemą teisindamasis, jog dėl blogų kelių negali nei vėžimais, nei rogėmis pravažiuoti.[27]