Pons ant pono, „čins ant čino“, o kas valdo, nieks nežino. Tokia nuostata egzistuoja Trakų savivaldybėje jau daugelį metų nuo pat Nepriklausomybės atkūrimo. Kokios partijos buvo valdžioje ir kiek „kliauzių“ pridarė, visiems aišku. Pavyzdžiui, dėl Lentvario prijungimo prie Vilniaus buvo pasinaudota rėksniais ir sudaryta prielaida aplink Lentvario miestą supirkti žemes. Miestas atsirado vos ne Vilniaus sudėtyje. Prijungtas žemes vos ne pusvelčiui supirko įvairių partijų verslininkai. O dabar nėra nė kur išplėsti kapinių. Parduotas miesto stadionas. Nors dabar „politikieriai“ vapalioja apie naujo statybą. Žinoma, ne užsakovo, o Europos Sąjungos pinigais. Kultūros rūmai išnuomoti ir tik per didelius vargus nuoma buvo nutraukta. Padarytas rūmų renovacijos projektas, pagal kurį rūmai negalės normaliai funkcionuoti, priimti koncertuojančių kolektyvų. Kas darė projektą? Atsakymas – arba kažkurios partijos veikėjai, arba jos rėmėjai. Parduoti ir nuniokoti grafo Tiškevičiaus rūmai. Privatizavimo iniciatoriai susižėrė tikriausiai nemažai pinigų, bent jau taip porino veikėjas Pinčiukas, kuris buvo įsimylėjęs Jurgą.
Didelį ažiotažą sukėlė motokroso trasos statybos projektai. O tikslas buvo – pigiai supirkti žemes. Rezultatas – nei trasos, nei žemių. Viskas atsidūrė vertelgų rankose.
Griuvėsiais paverstas buvusioje Gaidiškių karinėje bazėje stovintis namas, kuris buvo pradėtas rekonstruoti Trakų savivaldybės lėšomis. Panaudota nemenka pinigų suma. O ką jau kalbėti apie Lentvario „balą“ –
Bevardį ežerą. Europos Sąjungos pinigai paleisti vėjais. Išvalyti tik balos pakraščiai. Jos viduryje tuoj pradės augti krūmai, nes vandens gylis vietomis siekia apie pusę metro. Beje, krūmai jau auga.
Tad tokios tokelės, tokios kalbelės Lentvario parapijoje.

Antanas Dovydaitis